kartūzai

kartzai, Kartzų òrdinas (lot. Ordo Carthusiensis, OCart.), katalikų vienuolių ordinas, benediktinų šaka. Popiežiaus teisių ordinas (1170 patvirtino popiežius Aleksandras III).

Struktūra ir organizacija

Vadovaujasi Gvidono Kartūzo regula. Kontempliatyvus ordinas. Herbas – skeptras su kryžiumi ir 7 žvaigždėmis virš jo, apačioje juostoje užrašytas šūkis: Stat crux dum volvitur orbis (Kryžius stovės, kol pasaulis suksis). Abitas baltas, škaplierius – su gobtuvu; viršutinis drabužis – juoda kokulė ir modzetė su gobtuvu. Didžiąją laiko dalį kartūzai skiria maldai, turi savo liturgiją. Gyvena atskiruose nameliuose, prie kurių yra sklypelis daržui, gėlynui, laikosi griežto pasninko (vegetarai), tylos, dirba fizinį darbą. Aukščiausia valdymo institucija – generalinė vienuolynų vyresniųjų kapitula; renkasi kas dveji metai. Generolo centrinė būstinė Chartreuse (netoli Grenoblio).

Istorija

Ordiną 1084 įsteigė šv. Brunonas Kelnietis. Pirmasis vienuolynas pastatytas Chartreuse. 12 a. kartūzai paplito dabartinėje Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje. 12 a. Prancūzijoje įsteigti pirmieji moterų vienuolynai. 1514 veikė 196 vyrų ir 6 moterų vienuolynai. Dėl reformacijos, karų, Prancūzijos revoliucijos (1789–94) daug vienuolynų uždaryta. 1995 Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Slovėnijoje, Portugalijoje, Anglijoje, Brazilijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose veikė 18 vyrų vienuolynų, buvo 365 vienuoliai. 1996 Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje veikė 6 moterų vienuolynai, buvo 115 vienuolių. Nuo 1970 leidžia Analecta cartusiana. 7 kartūzai paskelbti šventaisiais, 22 palaimintaisiais.

Kartūzai Lietuvoje

Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kartūzai atvyko 17 amžiuje. Biarozoje 1648–1689 K. L. Sapiegos lėšomis pastatydino bažnyčią ir vienuolyną (1831 uždarytas); buvo apie 15 kartūzų vienuolių.

R: Scriptores Sacri Ordinis Cartusiensis 20 Bde. Salzburg 1993–1995.

1235