Danijos ir Norvegijos karaliaus Kristijono IV karūna (16 a.)
karūnà (lot. corona – vainikas), galvos puošmena, viena svarbiausių monarcho arba didiko insignijų. Daroma iš tauriųjų metalų (daugiausia aukso), dažnai su dviem susikertančiais puslankiais ir simbolinio atributo (rutulio, kryžiaus) viršūne, raudono aksomo pamušalu, kartais su šermuonėlių kailio apvadu apačioje. Puošiama brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis, perlais, augalinių ir geometrinių motyvų reljefu. Būna įvairių formų: diadema, dantytas vainikas, tiara, monarcho kepurė (Rusios ir Rusijos carų Monomacho kepurė). Karūnos forma priklauso nuo savininko titulo, nuopelnų, šalies papročių, laikotarpio stiliaus. Karūnos prototipas – senovėje iškilmingomis progomis dėvėti gėlių arba kitų augalų vainikai. Romos imperatoriai nešiojo iš aukso padarytą nugalėtojo laurų vainiką, diademas, mūšyje – puošnesnius nei kitų karių karališkuosius šalmus. Diademos ir karališkojo šalmo formos sujungtos Bizantijos laikotarpio valdovų galvos puošmenose. Karūnos formos pagrindiniai principai susiklostė Europos šalyse 9–10 amžiuje.
Lenkijos karaliaus Augusto III karūna (18 a.)
2271
Lietuvoje
Lietuvoje karališkąja karūna 1253 buvo karūnuotas Mindaugas. Niurnbergo auksakaliai apie 1429 nukalė karališkąsias karūnas Vytautui ir jo žmonai Julijonai. 15 a. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūna buvo su stilizuotomis lelijomis, 16 a. – dar ir su 2 siauresniais susikertančiais puslankiais, rutuliu ir kryžiumi. Karūnos buvo puošiamos brangakmeniais, perlais. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiųjų kunigaikščių karūnos (mitros – kunigaikščių kepurės) buvo su 2 susikertančiais puslankiais, raudono audinio pamušalu, šermuonėlių kailio apvadu apačioje.
Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II karūna (1953)
1902