Karūnà, 13 a.–18 a. pabaigos Europos karalystė.
Karūnos terminą, apimantį pačią karūną (karaliaus valdžios vieną pagrindinių simbolių), ja vainikuotą valdovą, jo valdžios teises ir jo valdas, apskritai visą suverenią valstybę, pirmiausia, jau 13 a., imta vartoti Prancūzijoje. 13 a. pabaigoje–14 a. pradžioje jis paplito Vokietijoje, Čekijoje, Vengrijoje, apie 14 a. vidurį – ir Lenkijoje (čia dar 13 a. Krokuvos senjorai bandė tituluotis Lenkijos karalystės kunigaikščiais). Karūnos terminas plito šalyse, kuriose buvo centralizuotos monarchijos sampratai pritaikytas teisės nuostatas, skiriantis Bažnyčios vainikuojamą šalies valdovą (karalių) nuo nevainikuoto (vasalas gali turėti kelių senjorų lenus, bet tik vieną siuzereną).
Dėl valstybinės ir tautinės savimonės plėtros, bajorų luomo kūrimosi, jo privilegijų Lenkijoje ilgainiui Karūnos, arba Lenkijos karalystės karūnos, terminą imta vartoti pirmiausia kaip politinį – Lenkijos, kurią valdo karalius ir stiprėjančio bajorų luomo atstovai, sinonimą. 14 a. pabaigoje–15 amžiuje (po 1387 Krėvos unijos) Karūnos terminas čia įgijo ypatingą reikšmę – jį imta vartoti išskiriant Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, arba tiesiog Lietuvą, kaip valstybės sudėtinę dalį. Ši vartosena ypač paplito Lenkijai ir Lietuvai 1569 sudarius Liublino uniją – abi valstybės skirtos kaip federacinės Abiejų Tautų Respublikos sudėtinės dalys. Buvo skiriama Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, iždas, kariuomenė, teisynai (statutai), teismai, pareigūnai (etmonai, iždininkai, kancleriai, maršalkos, arba maršalai), mokesčiai ir kita.
1412
-Lenkijos karalystės karūna