karūnãcija, naujo karaliaus pašventinimo, vainikavimo ir pasodinimo į sostą apeigos. 8 a. viduryje Vakarų Europoje pradėjo klostytis karūnacijos ceremonialas. Popiežius Steponas II 754 karūnavo frankų Karolingų dinastijos narį Pipiną Jaunesnįjį (Trumpąjį) Šv. Dionizo abatijoje (dabar Paryžiaus priemiestis). Susiklostė karaliaus valdžios pašventinimo tradicija ir nauja monarchijos samprata: Bažnyčios patepimas ir karūnacijos ceremonialas krikščioniškose šalyse tapo karališkos valdžios ir karalystės pripažinimo sąlyga. Lietuvos didįjį kunigaikštį Mindaugą popiežiaus Inocento IV pavedimu 1253 karūnavo (vainikavo; vieta nežinoma) Kulmo (Prūsija) vyskupas Heidenreichas. Pagal karūnacijos ceremonialą buvo karūnuota ir jo žmona Morta. Rygoje sukurtas karūnas parūpino ir į Lietuvą atgabeno Livonijos ordino magistras Andreas von Stirlandas. 1255 popiežius Aleksandras IV leido karūnuoti vieną Mindaugo sūnų (Ruklį ar Rupeikį), suteikdamas galimybę paveldėti Lietuvos karaliaus titulą ir karalystę, bet sūnūs buvo nužudyti.
Liudviko VIII ir Blankos Kastilietės karūnacija Reimse 1223 (Didžiųjų Prancūzijos kronikų iliuminacija, 15 a. 6 dešimtmetis, Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnacijos reikalu 1429–30 rūpinosi (politiniais sumetimais) Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas I (1429 01 įvyko Lucko suvažiavimas). 1430 09 08 Vilniuje numatyta Vytauto karūnacija neįvyko: karūnas vežanti imperatoriaus pasiuntinybė, sužinojusi apie lenkų užtvaras pasienyje ir pirmosios delegacijos sulaikymą, iš Frankfurto prie Oderio grįžo į Niurnbergą.
Po 1569 Liublino unijos Abiejų Tautų Respublikos valdovas (Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis) būdavo renkamas Elekciniame seime Wolos laukuose, prie Varšuvos. Išrinktą monarchą paskelbdavo Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didieji maršalkos. Karūnacija vykdavo Krokuvos Vavelio katedroje (išimtis – Stanislovo Leščinskio ir Stanislovo Augusto Poniatovskio karūnacijos). Pagal 1434 karūnacijos nuostatus (Ordo coronandi) Lenkijos karalius prisiekdavo bendrosioms (po 1574 pavadintoms Henriko artikulais) ir asmeninėms (vėliau – Pacta conventa) išrinkimo sąlygoms, tada jam būdavo įteikiamos insignijos (ypač reikšmingu laikytas kalavijas). Svarbiausia dalis – Lenkijos primo Gniezno arkivyskupo atliekamas patepimas ir vainikavimas. Po to vykdavo intronizacija. Pagal Liublino unijos dokumentą bendrai išrinktas Abiejų Tautų Respublikos valdovas buvo skelbiamas ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Stanislovo Leščinskio karūnacija Varšuvoje 1705 (1706 kalendorius; raižinys, 1705, dailininkas François-Gérard’as Jollainas; Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
2336