Kárvaičiai (kuršininkų kopininkų tarme Karwiki, Karvaite vececieme, vokiečių k. Karwaiten, Karweiten), buvusi Mažosios Lietuvos gyvenvietė Kuršių nerijoje, 1,5 km į šiaurę nuo Preilos, prie Karvaičių įlankos. Pirmą kartą minimi 1509, tada gyveno 19 žvejų šeimų. 1545 buvo 90, 1650 – 15, 1773 – ~80 gyventojų (dauguma žvejai; save laikė kuršininkais). 16 a. antroje pusėje pastatyta evangelikų liuteronų koplyčia. Apie 1708 Karvaičiai, Nagliai ir Nida sujungti į pastoracinį vienetą; priklausė Kuncų parapijai. Pamaldas laikydavo Klaipėdos kunigas. 1740 Karvaičiai tapo parapijos centru. 1741 pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia; sunyko 1797 užpusčius smėliu. 1794 parapijos centras perkeltas į Juodkrantę. 1736 Karvaičiuose įsteigta lietuvių mokykla. 1776 Karvaičiuose gimė M. L. Rėza (aprašė gyvenvietės sunykimą eilėraštyje Nugrimzdęs kaimas). 1764–81 kunigavo lietuvių raštijos darbuotojas D. G. Zudnachovius (Šudnagis). Nuo 1786 Karvaičių gyventojai kovojo su vėjo nešamu smėliu, užpustančiu sodybas. Dalis jų pasitraukė į Preilą ir Pervalką; paskutiniai Karvaičius paliko 1797 – Karvaičių didžiosios kopos (Karvaičių kalno) smėlis visiškai užklojo gyvenvietę. Žmonės pradėjo kurtis Juodkrantės pietiniame gale, vadinamuosiuose Naujuosiuose Karvaičiuose (čia pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia), kai kurie išsikėlė į Nidą ir Naglius.
871
2618