Kárvaičių kopà, Kárvaičių kálnas, smėlio kalva Kuršių nerijoje, į šiaurę nuo Preilos, netoli Kuršių marių pakrantės, ties Karvaičių įlanka ir Ožkų ragu. Yra Kuršių nerijos nacionalinio parko Karvaičių kraštovaizdžio draustinio teritorijos centrinėje dalyje. Geomorfologinis gamtos paveldo objektas ir gamtos paminklas (nuo 2000).
Netaisyklingo stačiakampio formos. Orientuota šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi. Aukštis 59,4 m, ilgis 1300 m, plotis 960 metrų. Plotas 92,93 hektaro. Šiaurės rytinis šlaitas status, pietinis lėkštas. Kopa stabili, nepustoma, apsodinta kalninėmis pušimis, pietinio šlaito kalninių pušų masyve suformuota erdvi (apie 70 m pločio ir apie 700 m ilgio), atvira pievinės augalijos apsauginė juosta (dėl gaisrų plitimo prevencijos). Kopą išilgai kerta pėsčiųjų takas, rytine papėde nutiestas Neringos pėsčiųjų ir dviratininkų takas Nida–Žirgų ragas (atkarpa Pervalka–Preila). Kopos viršūnėje įrengtas apžvalgos suoliukas (atsiveria vaizdai į Didžiojo kopagūbrio viršūnes, Kuršių marias, Preilos gyvenvietę), šiaurinio šlaito rytinėje dalyje – Karvaičių kopos formos medinis reljefinis suoliukas. Į šiaurę nuo Karvaičių kopos yra Skirpsto kopa, į pietus – Senosios Smuklės kopa.
Karvaičių kopos pietinis šlaitas
Iki 1797 kopos vietoje buvo Karvaičių gyvenvietė (viena seniausių Kuršių nerijoje; užpustyta smėliu); Karvaičiams atminti kopos šiaurės rytinėje papėdėje pastatytas ąžuolinis stogastulpis (sukūrė tautodailininkas Juozas Lukauskas). Smėlio pustymas sustabdytas 19 a. pabaigoje kopą apželdinus (darbų pradininkas W. F. Epha).
Karvaičių kopa saugoma nuo 1995. Pasak legendų, kadaise ant Karvaičių kopos buvo Laimos šventykla, gyvenęs kunigaikštis Karvaitis (milžinės Neringos tėvas).