ukrainiečių karvojus
karvõjus, karvõlius, lietuvių ir kai kurių kitų tautų vestuvių ritualinė duona, vėliau pyragas. Bulgarų, moldavų, ukrainiečių vestuvėms keptas karvojus buvo balta duona. Lietuvoje karvojus nuo seno buvo kepamas nuotakos ir jaunikio namuose iš ruginių, vėliau kvietinių miltų. Tai apvalus pyragas, puoštas rūtos šakelėmis, iš tos pačios tešlos keptais saulučių, pusmėnulių, paukščiukų, kiškelių, žalčiukų ir kitų figūrėlių lipdiniais, kartais ir žvakėmis. Karvojaus ritualinis valgymas vyko antrąją vestuvių dieną per marčios pietus. Jo ragavo visi svečiai, karvojaus laužymas ir dalijimas simbolizavo dviejų giminių suėjimą į giminystę. Karvojaus kepimą, dėjimą ant stalo, dalijimą vestuvių svečiams lydėjo įvairios apeigos, dainos. Ilgainiui lietuvių vestuvėse atsirado keletas karvojų; itin puošnus buvo svočios pyragas.
19 a. pirmoje pusėje karvojus keptas visoje Lietuvoje. Žemaitijoje išnyko apie 19 a. vidurį, Aukštaitijoje – 20 a. pradžioje (Dzūkijoje – 20 a. viduryje). 20 a. 8 dešimtmetyje karvojus vėl pradėtas kepti kai kuriose Lietuvos vietose (daugiausia Suvalkijoje).