karýba, kãro mẽnas, pasirengimo karo veiksmams, jų vykdymo teorija ir praktika. Karybos teorija yra sudėtinė karo mokslo dalis. Karybos praktika yra karinių žinių ir patirties pritaikymas rengiantis karui ir per karą, vykdant karines operacijas ir kovos veiksmus. Karybą sudaro strategija, operatyvinis menas ir taktika. Su politika susijusi karybos pagrindinė šaka yra strategija, kuri apima valstybės ginkluotųjų pajėgų pasirengimą karui, jo vykdymą siekiant užsibrėžtų politinių tikslų. Operatyvinio meno tikslas – rengti ir vykdyti karines operacijas. Taktika apima kariuomenės ir vadų pasirengimą mūšiui ir veiksmus per jį. Karybos raidą lemia valstybės karinė doktrina, karinė politika, gyventojų skaičius ir materialieji ištekliai, gamybos, mokslo ir technikos, ginkluotės lygis, kariuomenės dydis, parengtis ir kiti veiksniai.
Istorija
Karybos praktikos užuomazgų atsirado per genčių susirėmimus. Jau senovės valstybėse buvo skiriami bendrieji karybos būdai, taikomi per karą (strategija) ir mūšyje (taktika). Šumerai pirmieji panaudojo kovos vežimus, metalinius kovos kirvius, šarvus ir šalmus. Senovės Egipte atsirado karinės hierarchijos, štabų, žvalgybos užuomazgų, kariuomenei aprūpinti pradėta naudoti laivyną. Atradus geležį, imta gaminti daugiau kokybiškų ginklų; apie 1500 pr. Kr. daugelio šalių kariuomenės labai padidėjo. Kariuomenės buvo vis geriau aprūpinimos, karyboje plačiau taikytos inžinerijos ir kartografijos žinios. Asirai pirmieji panaudojo kavaleriją; iki 5 a. pr. Kr. ji buvo kariuomenės pagrindinė rūšis. Graikams sėkmingai panaudojus sunkiuosius pėstininkus hoplitus, vėl padidėjo pėstininkų reikšmė. Makedonų pėstininkų galią sustiprino nauja kovos rikiuotė – falanga. Graikai ir romėnai pritaikė svaidomąsias mašinas katapultas ir balistas. Buvo rūpinamasi pagausėjusių kariuomenių organizaciniais reikalais, karių mokymu. Romėnų sukurto karinio dalinio – legiono – struktūra ir parengimas padėjo kariams sėkmingai kautis ir tvarkingai atsitraukti. Legionai turėjo kovinės paramos padalinių: inžinerinių, medicininių, svaidomųjų mašinų ir kitų. Romėnų karybos teorija prisidėjo prie karybos praktikos raidos.
Viduriniais amžiais Vakarų Europos karybos lygis smuko: mažiau remtasi karo mokslo laimėjimais, kariuomenėse vyravo raiteliai riteriai ir kautynės dažniausiai tapdavo jų dvikova. Labiau pasikeitė kovos su riterių kariuomene taktika – prieš ją stodavo ietimis ginkluoti pėstininkai ir lankininkai, kurių strėlės pramušdavo šarvus. 14 a. sukurti šaunamieji artilerijos pabūklai padėjo Prancūzijai 1453 laimėti Šimtametį karą, o turkams paimti Konstantinopolį. 1477 ietimis ginkluotiems Šveicarijos pėstininkams nugalėjus Burgundijos riterius, kariuomenėse vėl ėmė vyrauti pėstininkai.
Naujųjų amžių karybos raidą lėmė vis plačiau naudojamas parakas ir šaunamieji ginklai. Senosios tvirtovės ir miestai neatlaikydavo artilerijos ugnies, dėl to iš esmės keitėsi fortifikacija. Naujai fortifikuoti miestai buvo užimami po apgulos. Nuo 16 a. vidurio teko didinti kariuomenes. Siekiant išnaudoti rankinių šaunamųjų ginklų galią, reikėjo įsakymams paklusnių, drausmingų karių. Švedijos karalius Gustavas Adolfas II sukūrė linijinę mūšio taktiką, bandė derinti kavalerijos, pėstininkų ir artilerijos veiksmus, artileriją pertvarkė į atskirą kariuomenės rūšį. 17 a. viduryje–18 a. pabaigoje paplito manevriniai karai – vengiama mūšio, manevruojant telkiamos pajėgos ir smogiama į silpniausią priešo vietą. Naujaisiais amžiais padidėjo jūrų karo reikšmė (jūrų karyba). 18 a. pabaigoje– 20 a. pradžioje didžiausią postūmį karybos raidai davė gausių šauktinių kariuomenių sukūrimas ir atsiradęs geležinkelis. Buvo išrastas kulkosvaidis, dinamitas, naujos ryšių priemonės – telegrafas ir telefonas, tobulinama artilerija, plačiai taikoma inžinerija, kartografija, logistika. Daugelyje kariuomenių įkurti generaliniai štabai, kurie prisidėjo prie operatyvinio meno tobulinimo.
Per I pasaulinį karą, kuris tapo poziciniu, sunkiai sekėsi pralaužti priešo gynybą, pirmenybė buvo teikiama artilerijai, mėginama derinti jos ir pėstininkų veiksmus. Šiame kare pirmą kartą panaudotas cheminis ginklas, povandeniniai laivai, plačiai – aviacija. Karo pabaigoje Antantės kariuomenių tankai sėkmingai pralauždavo vokiečių gynybą. 20 a. 3–4 dešimtmetyje kai kurie karo teoretikai manė, kad karą bus galima laimėti vien panaudojant tankus arba aviaciją. II pasaulinio karo mūšiuose tankai prarasdavo smogiamąją galią susidūrę su priešininko tankais. Didžiosios Britanijos ir Vokietijos miestų bombardavimai nepalaužė šių šalių pasipriešinimo. Karo eigą lėmė veiksmingas visų ginkluotųjų pajėgų rūšių panaudojimas. 1945 išbandytos branduolinės bombos – dar vienas lūžis karybos istorijoje.
Per Šaltąjį karą 1948–89 vykusias SSRS ir Jungtinių Amerikos Valstijų ginklavimosi varžybas ypač buvo tobulinami branduoliniai, raketiniai ginklai, aviacija, povandeniniai laivai, karyba perkelta į kosminę erdvę. Įprastinį karą labai pakeitė sraigtasparniai. 21 a. pradžioje karyboje plačiai naudojamos komunikacijos sistemos ir kibernetika. Pamažu nyksta riba tarp kariuomenės rūšių, vietoj jų atsiranda naujos – jungtinės pajėgos.
Karyba Lietuvoje
Lietuvos karybą 13–14 a. lėmė šalies geopolitinė padėtis. Vakaruose kariaudami su Vokiečių ordinu lietuviai perėmė Europos karybos laimėjimus – pradėjo naudoti bombardas, statyti mūrines pilis. Rytuose jie susidūrė su rusų, mongolų‑totorių karo meno ypatumais. Dviem frontais kariaujanti lietuvių kariuomenė turėjo būti labai judri. Po Žalgirio mūšio Lietuva atsiliko nuo Vakarų Europos karybos, bet turėjo gabių karvedžių (Radvilos, Chodkevičiai). Nuo 17 a. buvo greitai prisitaikyta prie naujųjų laikų karybos. Abiejų Tautų Respublikos valdovas Vladislovas Vaza artileriją pertvarkė į atskirą kariuomenės rūšį, mėgino įkurti karo laivyną. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė buvo reformuojama Ketverių metų seimo metu (1788–92).
1918–40 nepriklausomoje Lietuvoje buvo sukurtos ir plečiamos sausumos, oro ir jūrų pajėgos. Didžiausių laimėjimų pasiekta aviacijoje. 1944–53 Lietuvoje vykusi antisovietinė rezistencinė kova buvo partizaninio karo pavyzdys. 1990 Lietuvai atgavus nepriklausomybę kariuomenė atkurta: ją sudaro sausumos, karinės oro ir karinės jūrų pajėgos. Didžiausią reikšmę turi sausumos pajėgos. 2004 Lietuvos Respublikai įstojus į NATO, kariuomenė pertvarkoma, kad būtų pasirengusi veikti kartu su Aljanso sąjungininkais.
1637