kasdienio gyvenimo sociologija

kasdiẽnio gyvẽnimo sociològija, sociologijos kryptis, nagrinėjanti simbolinius socialinių reprezentacijų – tiesioginio ir netiesioginio savęs pateikimo – apibrėžimus, tirianti žmonių elgesio būdus, diskursyvų socialinį gyvenimą, skirtingas žinojimo formas, kurias sudaro verbaliniai ir neverbaliniai socialiniai komunikacijos būdai. Kasdienio gyvenimo sociologija tam tikru aspektu apima fenomenologinės, reflektyviosios ir kritinės sociologijos kryptis, taip pat simbolinės sąveikos teoriją. Kasdienio gyvenimo sociologija susiformavo 20 amžiaus 7–8 dešimtmetyje. Didžiausią metodologinį poveikį kasdienio gyvenimo sociologijos raidai padarė A. Schützo gyvenamo pasaulio samprata, C. Geertzo vadinamasis tankiojo aprašymo ir kiti analizės būdai. Kritiškas požiūris į vyraujančias makrosociologines (daugiausia struktūrinio funkcionalizmo) teorijas skatino sociologus labiau tirti gyvenamą pasaulį, tai yra kasdienybės sąlygas, kurios socialinę tikrovę formuoja atspindėdamos atsitiktinius, individualius, socialiai konstruojamus žmonių sąveikos požymius. Koncepcijos požiūriu gyvenamo pasaulio, arba kasdienio gyvenimo, samprata sietina su fenomenologine A. Schützo sociologija, nagrinėjančia intersubjektyvųjį pasaulį. Tai kultūriniu požiūriu struktūruota socialinė tikrovė, apimanti bendrus, tarpinius, viešuosius (vadinamųjų jie‑santykių) ir privačius, netarpiškus, biografinius (vadinamųjų mes‑santykių) dėmenis. Kasdienio gyvenimo sociologijos paskirtis – aptikti dialektinius ryšius tarp būdo, kuriuo remdamiesi žmonės kuria socialinę tikrovę, ir savaime suprantamos tikrovės, kurią jie paveldi kaip natūralius socialinius ryšius. Kasdienio gyvenimo nuostatas sociologiniu požiūriu tyrė etnometodologijos pradininkas H. Garfinkelis. Jis eksperimentais nustatė matomus, bet neakcentuojamus kasdienio gyvenimo vaizdų – daugialypės tikrovės – požymius. Socialinio konstrukcionizmo šalininkai P. Bergeris (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir T. Luckmannas (Vokietija) pateikė pagrindinę sociologijos taisyklę: dalykai yra ne tokie, kokie atrodo. Sociologinis atradimas apibūdinamas kaip kultūrinis šokas, patiriamas nekeičiant geografinės aplinkos. E. Goffmanas vadinamojoje dramaturgijos teorijoje atskleidė lemiamą ritualų svarbą kasdieniame gyvenime, taip pat darbo ir privataus gyvenimo srityse. Dramaturginis savęs pateikimas kasdieniame gyvenime grindžiamas įspūdžių, informacijos kontrole arba jos stoka. Tai, kas vaidinama scenoje, yra kontroliuojama socialinė tikrovė, kuri kinta tol, kol vyksta vaidinimas. E. Goffmano pagrindinis tyrimo objektas – kasdienybės socialinės struktūros, kur individai sąmoningai ar nesąmoningai derina numanomus gestus atsižvelgdami į situacijų apibrėžimus, kuriuos sukuria esami vaidinimai. Individams svarbu pateikti savo apibrėžimus, bet jie priversti atsižvelgti ir į sąveiką su kitais asmenimis, ir į tikėtinus auditorijos atsakus. Todėl svarbu suprasti, kokiomis priemonėmis ir būdais remdamasi savimonė tampa socialiniu institutu. Šiuolaikiniai sociologai ieško ne išorinio atskaitos taško, bet vidujai perteikiamų vadinamųjų kasdienybės metodų, kuriuos pasitelkdami žmonės kuria kasdienę tikrovę, pavyzdžiui, É. Durkheimas teigė, kad socialinius reiškinius privalu nagrinėti kaip faktus. Kasdienio gyvenimo sąvoką sunku apibrėžti jau vien dėl to, kad tai yra savaime suprantama, neabejotina, rutininė tikrovė. Įvairūs šios tikrovės fragmentai, nuorodos sudaro neištirtą ir dažniausiai prieštaringą sveiko proto sritį. Formalūs ir abstraktūs tyrimo būdai dažniausiai neįstengia aprašyti atsitiktinių, situacinių ir kintančių šios tikrovės formų, todėl kasdienio gyvenimo sąvoka sietina su interpretaciniais, mikrosociologiniais analizės būdais. Plačiąja prasme kasdienio gyvenimo sąvoka žymi veiksnią, kūrybišką socialinę aplinką, kurioje kasdien užmezgamos, kuriamos ir atkuriamos įvairio pobūdžio sąveikos. Socialinė tikrovė perteikiama kaip subjektyvių ir intersubjektyvių prasmių, kurias kasdien plėtoja socialiniai veikėjai, konstruktas. Mikrolygmenų sąveika ir jos pertvarkymas siejamas su simbolinių, kultūrinių ir materialių išteklių struktūrizacijos, anot A. Giddenso, ir tipifikacijos, anot A. Schützo, galimybėmis. Kasdienis pasaulis yra ir subjektyvus (egzistencinis), ir objektyvus (sustruktūrintas). Struktūrizacija ar tipifikacija yra tikėtini, savaime suprantami įvykiai, su kuriais susiduriame konkrečiose situacijose. Struktūrizacija yra savaime suprantamų, normalių įvykių lūkesčiai. Žmonėms būdingas gebėjimas keisti tipiškus lūkesčius ir savo santykius su kitais asmenimis, todėl metodiniu požiūriu svarbu tirti įvairių struktūrinių išteklių ir gebėjimo juos prižiūrėti santykį įvairiose socialinėse situacijose (pavyzdžiui, E. Goffmano dramaturgijos teorijoje vartojamas terminas – įspūdžių kontrolė). Kritinę kasdienio gyvenimo sociologijos koncepciją, kaip komunikatyvaus veiksmo teorijos dalį, suformulavo J. Habermasas. Komunikatyvus veiksmas remiasi bent dviejų subjektų, gebančių kalbėti ir veikti, sąveika, kuri įvardija tarpasmenius santykius pasitelkdama verbalines ar neverbalines priemones. Sociologą domina socialinių sistemų ir gyvenamo pasaulio evoliucinis santykis. Skiriama socialinė aplinka, tai yra gyvenamas pasaulis (kur žmonės gyvena kasdienį gyvenimą užmegzdami tiesioginius santykius su kitais asmenimis), ir ekonominės, politinės bei teisės normomis grįstos socialins sistemos (kaip sustruktūrinti institucionalizuoti žmonių sąveikos pavyzdžiai). Socialinių sistemų pagrindinė paskirtis – sukurti sisteminę atskirų žmonių ir socialinių grupių priklausomybę (žmonės tampa subjektais politinėje sistemoje, klientais – viešųjų tarnybų sistemoje, vartotojais – ekonominėje sistemoje). Pasitelkdamos abstrakčių mainų priemonių ar informacijos simbolių (pinigų, galios įtakos, vertybių) kontrolę socialinės sistemos daro lemiamą poveikį žmonių elgesiui nepaisydamos tiesioginės sąveikos ir jų individualių interesų. Taip sistemos atskiriamos nuo gyvenamo pasaulio formuojantis naujiems moderniems visuomenės institutams, kurie tampa sistemų ir žmonių tarpininkais. Sistemos tampa agresyvios, kai socialinės modernizacijos ir racionalizacijos procesai siejami su vartojimu, pinigų politika, biurokratija, politizacija ir kitomis galios orientacijomis. Sistema, darydamasi vis labiau uždara ir nelaidi, skverbiasi į gyvenamą pasaulį ir siekia jį kolonizuoti, varžydama žmonių laisvę ji praranda teisėtumą. Pagrindinė moderniosios visuomenės problema – gyvenamo pasaulio apsauga nuo struktūrinių sistemos varžymų. Dėl šios priežasties komunikacinio racionalumo principų diegimas ir išsaugojimas stiprina pilietinės visuomenės nepriklausomybę, praplečia žmonėms bendrauti skirtą erdvę – joje žmonės gali derinti racionalius sprendimus, grindžiamus argumentais ir susitarimais.