kasdienýbės istòrija, istorijos tyrimų kyptis, svarbius istorijos įvykius ir procesus analizuojanti per paprasto žmogaus kasdienybę. Susiformavo 20 a. pabaigoje Vokietijoje. Mokslo literatūroje vokiečių kasdienybės istorijos paradigma dažnai vadinama vokišku terminu Alltagsgeschichte, siekiant ją atskirti nuo žymiai anksčiau Europos šalių istoriografijose vykdytų istorinės kasdienybės (pranc. histoire du quotidien, angl. The History of Everyday Life, lenk. historia codzienności) tyrimų, kurių objektas paprastai buvo buities istorija ir konkrečios metodologijos neturėjo. 20 a. 8 dešimtmetyje Norberto Eliaso (1897–1990) ir Michelio de Certeau (1925–86) dėka kasdienybės samprata istoriografijoje įgijo tam tikrą akademinį apibrėžtumą, bet jis vokiečių kasdienybės istorijai lemiamos reikšmės neturėjo.
Alltagsgeschichte paradigma susiformavo kaip intelektinis atsakas į 20 a. antroje pusėje vokiečių istorijos moksle vyravusią Bielefeldo socialinės istorijos (vok. Sozialgeschichte) mokyklos doktriną. Ši doktrina siūlė istoriją tirti kaip socialinių struktūrų pasaulį, kuris gali apsieiti be konkrečių žmonių ir jų išgyvenimų. 20 a. 9 dešimtmetyje M. Plancko draugijos instituto Göttingene istorikai Alfas Lüdtke (1943–2019) ir Hansas Medickas (g. 1939) savo tyrimuose ėmė taikyti metodus, kurių tikslas buvo grąžinti kasdienę paprastų žmonių patirtį į istorijos mokslą ir susieti ją su visuomenei reikšmingais socialiniais ir politiniais pokyčiais. Aiškiausiai šis siekis buvo išdėstytas 1989 išleistoje A. Lüdtkeʼs knygoje Kasdienybės istorija: Apie istorinės patirties ir gyvenimo būdo rekonstrukciją (vok. Alltagsgeschichte: Zur Rekonstruktion historischer Erfahrungen und Lebensweisen).
žurnalo Historische Anthropologie: Kultur, Gesellschaft, Alltag 2020 sąs. 2 viršelis
Vokiečių kasdienybės istorikai euristiniu (šaltinių) požiūriu dėmesį koncentruoja į egodokumentus (dienoraščius, laiškus, autobiografijas ir t. t.), galinčius atskleisti asmens išgyvenimus. Kitų šaltinių paiešką dažniausiai diktuoja tyrimo objektas. A. Lüdtkeʼs tyrimai iš esmės skirti Vokietijos visuomenės kasdienybei valdant naciams. Tokiai temai atskleisti buvo galima pasinaudoti dar gyvų, tuo laiku gyvenusių žmonių liudijimais, surinktais per pokalbius (interviu). Be to, apie gana netolimus laikus daug medžiagos teikė žiniasklaida, propagandinio pobūdžio dokumentiniai filmai, plakatai ir kita.
Alltagsgeschichte tyrimo metodus diktuoja istorikų bandymas susieti vienoje ar kitoje šalyje vykusius, ilgai trunkančius socialinius, ekonominius, kultūrinius ir ypač politinius pokyčius su juos praeityje išgyvenusio vadinamojo mažo žmogaus kasdiene patirtimi, rutininiais veiksmais, epochai būdingomis mąstymo kategorijomis ir kita. Todėl tyrimui labai svarbu atrinkti tinkamus veikėjus ar nedidelę jų grupę, kurių išgyvenimai formuoja pagrindinį naratyvą, kurį stengiamasi integruoti į konkrečios vietos ir laiko kontekstą. Veiksmo erdvę ir tiriamąjį laikotarpį šiuo atveju siekiama maksimaliai susiaurinti.
Atsigręžimas į mažo žmogaus istoriją ir bandymas per ją pažinti istoriją, viena vertus, kasdienybės istorikus skatino tyrimuose plačiau naudoti antropologų patirtį (domėjimasis žmogumi, šeima, įpročiai ir kt.), kita vertus, suartino Alltagsgeschichte šalininkus su italų mikroistorijos ir anglakalbių šalių istorijos iš apačios (angl. History from Below) atstovais. Kasdienybės istorijos ir Bielefeldo mokyklos skirtumai išlieka dideli. Kaip ir mikroistorija, vokiečių kasdienybės istorija ypač aršiai kritikuojama dviem požiūriais. Visų pirma, dėl kairuoliško požiūrio į istoriją, nors marksizmo propagandos Alltagsgeschichte darbuose nėra. Moksline prasme labiausiai kritikuojama kasdienybės istorijos epistemologija – jai prikišama praeities vertinimas dabarties sampratomis, kitaip tariant, įžvelgiamas konfliktas tarp objektyvaus aprašymo ir subjektyvaus įvykių supratimo. Kyla ir subjektyvių išgyvenimų reikšmės didelių istorijos procesų vertinimams klausimas. Kasdienybės istorijos šalininkai pasinerdami į šaltiniuose aptiktų realių žmonių išgyvenimų tyrinėjimą rizikuoja pateikti tik istorinius procesus atspindinčias iliustracijas, kurias sunku integruoti į struktūrų ir ilgai trunkančių istorinių procesų sintezę.
Siekdami tobulinti kasdienybės istorijos tyrimo metodus ir tęsti diskusiją su kritikais A. Lüdtke ir jo bendraminčiai 1993 įkūrė žurnalą Historische Anthropologie: Kultur, Gesellschaft, Alltag (leidžiamas Kölne).
Nuo 21 a. 2 dešimtmečio kasdienybės istorijos tyrimus vykdo ir Lietuvos istorikai.
Alltagsgeschichte; -istorinė antropologija; -Historische Anthropologie
1141