kasidà (< arab.), poezijos žanras, 6 a. susiformavęs arabų literatūroje, vėliau paplitęs Vidurio ir Artimųjų Rytų, Vidurio ir Pietų Azijos, pirmiausia dvaro, poezijoje. Primena odę, dažniausiai panegirinio, didaktinio, filosofinio, religinio, t. p. satyrinio pobūdžio. Joje gali būti minimi istoriniai asmenys ir įvykiai, aprašoma karo pergalės ar meilės išgyvenimai. Apimtis – nuo 15 iki 200 dvieilių (beitų), kurie baigiasi tuo pačiu rimu (monorimo schema: aa ba ca da…). Kanonišką kasidą sudaro 3 dalys: įžanga, pagrindinė dalis ir epilogas. Pirmajame dvieilyje – matloje – aforistiškai formuluojama eilėraščio pagrindinė mintis. Paskutiniajame – maktoje – dažnai kreipiamasi į adresatą su liaupsėmis ar malonės prašymais. Žymiausi kasidos meistrai: Imru al Kaisas (6 a.), Abu Tammamas (9 a.), Rūdaki (10 a.), Naser-e Chosrau, Kei Kavūsas (abu 11 a.), Anvari (12 a.).
253