kasonė (riešutmedis, auksavimas, 15 a. vidurys, Florencija, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
kasònė (it. cassone), medinė skrynia, vienas svarbiausių italų renesanso baldų. Didelė, su plokščiu arba pūstu antvožu, pūstos formos profiliuota apačia, raižyba, tapyba dekoruotu fasadu, 16 a. dažniausiai su liūto letenų formos kojelėmis. Atsirado gotikos laikotarpiu, paplito Renesanso epochoje. Ankstyviausios išlikusios kasonės (15 a.) daugiausia dengtos ištapytu ar reljefiškai išraižytu gipso sluoksniu, auksuotos; būdinga į viduramžių audinių raštus panašūs ornamentai. 15 a. antroje pusėje kasonės dekoras pasidarė laisvesnis, puošnesnis (dažni arabeskos, lapijos motyvai), ant kasonės priekinio fasado pradėta tapyti biblinius, mitologinius vaizdus; kasonių dekoravo P. Uccello, Domenico Veneziano, S. Botticelli ir kiti dailininkai.
16 a. kasonės įmantresnės, apvalesnių formų, dažnai su piliastrų ar kariatidžių įrėmintu priekiniu fasadu, išgaubtu, į klasikinį karnizą panašiu dangčiu, raiškia skulptūrine raižyba (panašia į senovės Romos sarkofagus). Kasonė daryta iš riešutmedžio, buko, juodmedžio. Joje laikyti drabužiai, brangenybės, kiti vertingi daiktai; dažnai naudota kaip kraičio skrynia. 17 a. kasonę pakeitė komoda, kabinetas ir kiti baldai.