kastà (portug. casta < lot. castus – tyras, šventas), endogaminė, uždara grupė žmonių, susijusių kilme, papročiais ir tam tikru tradiciniu verslu.
Žmonių pasiskirstymo grupėmis būta daugelyje senovės ir viduramžių valstybių, tik Indijoje jis tapo visuotine socialine sistema.
Kastos pradėjo formuotis senovės Indijos luomuose varnose; jų atsiradimas susijęs su visuomeniniu darbo pasidalijimu, etniniais skirtumais. Viduramžiais susidariusi sudėtinga kastų hierarchija pakeitė visuomenės skirtymąsi į varnas. Hierarchijos viršūnėje buvo kastos, kurių atstovai save kildino iš buvusių privilegijuotų brahmanų ir kšatrijų varnų. Privilegijuotos buvo pirklių, prekybininkų kastos, žemesnės, bet visateisės – žemės nuomininkų, kai kurių specialybių amatininkų (kalvių, audėjų, puodžių). Žemiausias paniekinamųjų kastų grupes sudarė vadinamieji neliečiamieji. Priklausomybė kuriai nors kastai buvo nulemta dar prieš žmogui gimstant. Kastų tradicinių papročių nepaisymas ir nesilaikymas (valgymas, santuoka su kitos kastos nariais, bendravimas su neliečiamaisiais) buvo laikomas nusižengimu, griaunančiu socialinę santvarką ir hinduizmą. Iš kastos pašalintas žmogaus tapdavo beteisis, visų paniekintas. Tvirčiausi liko endogamijos ir paveldėjimo ryšiai. Indijos 1950 konstitucija skelbia kastų lygybę, 1955 įstatymu kastų diskriminacija uždrausta, bet tradicijų liekanos, ypač kaime, dar labai gajos; 20 amžiaus pabaigoje buvo apie 3000 kastų, kastų sistemos elementų esama ir Indijos musulmonų bendruomenėse.