Kastlija (Castilla), Ispanijos istorinė sritis.
Pirmąkart Kastilija (ispaniškai castilla – pilių kraštas) teritorija tarp dabartinės Burgoso provincijos ir Kantabrijos kalnų pavadinta apie 800. 9 a. Kastilija išsiplėtė, apėmė keletą nesusijusių viena su kita grafysčių, kurių valdytojus skirdavo Astūrijos ir Leono karaliai. 10 a. Fernánas Gonzálezas (mirė 970) grafystes suvienijo į vieną – Kastilijos grafystę (centru tapo Burgosas). 11 a. iš maurų buvo atimtos ir prijungtos žemės iki Duero upės.
Grafas Ferdinandas I (valdė 1035–65) pirmasis pasiskelbė Kastilijos karaliumi, jam valdant prasidėjo žygiai į pietus, į teritoriją iki Andalūzijos, kuri vėliau vadinta Naująja Kastilija. Kastilijos teritorija ypač išsiplėtė valdant Leono ir Kastilijos karaliui Alfonsui VI Drąsiajam (1072–1109) ir Alfonsui VII (1126–57), ji vyravo Ispanijoje. Kastilijos plėtrą pristabdė musulmonų Almoravidų (nuo 1086) ir Almohadų (nuo 1146) įsiveržimai. 1188 Kastilijos karalius Alfonsas VIII privertė atskira valstybe tapusio Leono karalių prisiekti ištikimybę. Kastilijos karalius Ferdinandas III Šventasis 1230 paveldėjo Leono sostą, abi karalystės buvo galutinai suvienytos.
13 a. Kastilija tapo vienu Pirėnų pusiasalio kultūros centrų (1208 įkurtas universitetas), švietimo plėtrą ypač rėmė Alfonsas X Išmintingasis. (1257–84). 13 a. Kastilijoje atsirado kortesai. 1383–85 Kastilija nesėkmingai mėgino prisijungti Portugaliją. Politinę Kastilijos galią pavyko dar labiau sustiprinti 15 a.: 1412 iš Kastilijos kilusi dinastija ėmė valdyti Aragono karalystę, abiejų kraštų diduomenės suartėjo, o 1469 Kastilijos karalienė Izabelė I Katalikė ištekėjo už Aragono karaliaus Ferdinando II Kataliko ir 1479 sudaryta abiejų karalysčių unija davė pradžią vieningos Ispanijos karalystės susikūrimui.
Ferdinandas II Katalikas ir Izabelė I Katalikė su dukra Joana (Pedro Marcuello Rimado de la Conquista de Granada iliuminacija, 15 a. pabaiga, Condé de Chantilly muziejus)