kašùbų kalbà priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos vakarų slavų grupės lechitų pogrupiui. Dauguma Lenkijos dialektologų kašubų kalbą laiko lenkų kalbos tarme.
Paplitimas
Vartojama Pamario vaivadijoje (į vakarus ir pietus nuo Gdansko), daugiausia kaip šnekamoji kalba. 2005 suteiktas regioninės kalbos statusas (dėstoma Gdansko universitete). Kalbančiųjų iš viso 107 000 (2013), 20 a. pabaigoje kalbančiųjų buvo apie 300 000 (90 % kaimo gyventojai).
Istorija
Iš kitų lechitų kalbų išsiskyrė apie 14 a. pabaigą–15 a. pradžią. Seniausias rašytinės kalbos paminklas – S. Krofejaus Dr. Martyno Liuterio ir kitų pamaldžių vyrų giesmės (Duchowne piesnie Dra Marcina Luthera i inszich naboznich męzow 1586).
Gramatikos ypatybės
Skiriamos 3 kašubų kalbos tarmės: šiaurės, vidurio ir pietų. Dėl politinių priežasčių bendrinė kalba pradėjo formuotis 19 a. antroje pusėje (buvo išleista F. Ceynowos Kašubų ir slovinų kalbų gramatikos apybraiža / Zarés do grammatikj kasebsko-slovjnskjé mòvé 1879). Palyginti su lenkų kalba kašubų kalbos fonetika, leksika, žodžių daryba archajiškesnė. Tarimas artimas rašybai, išlikusios nosinės balsės. Specifinės, tik kašubų kalbai būdingos raidės: ã [an], é [yj], ë [e/a] ‘šva’, ò [łe], ô [o/e], ù [łu]. Kirčio vieta nepastovi. Žodžių tvarka laisva. Daugiausia skolinių iš lenkų ir vokiečių (5 %) kalbų.
Raštas
Vartojami lotyniški rašmenys.
1162