kasỹklų dùjos, į požeminių ertmių atmosferą sklindančios dujos. Bespalvės, lengvesnės už orą. Būna natūralios (gamtinės), kurios žvalgant telkinius arba juos eksploatuojant skverbiasi pro poras, plyšius iš naudingųjų iškasenų (akmens anglių, halito ir kitų druskų, naftos, ozokerito, sieros, kai kurių metalų rūdų) klodo arba gretutinių uolienų, atiteka su požeminiu vandeniu, susidaro chemiškai kintant, yrant naudingųjų iškasenų organiniams komponentams, ir technologinės, kurios kaupiasi požemyje atliekant kasybos darbus (sprogdinant uolienas, įvairiems darbams naudojant vidaus degimo variklius), kilus požeminiams gaisrams arba juos gesinant. Gamtinėse kasyklų dujos daugiausia būna metano (iki 100 %) ir anglies dioksido; dažniausios priemaišos: propanas, butanas, neonas, argonas, vandenilio sulfidas, azotas, radonas. Technologinėse kasyklų dujose yra azoto, anglies dioksido ir anglies monoksido, vandenilio, vandens garų, sieros, mašinų išmetaluose – akrilaldehido ir kitų nuodingųjų medžiagų. Paprasčiausia priemonė kasyklų dujoms aptikti – šachtininko lempa (ji gęsta). Kasyklų dujų sudėtis ir koncentracija nustatoma spektrinės analizės, šviesos bangų interferencijos ar kitokiu principu veikiančiais specialiais prietaisais (indikatoriais). Požeminėje atmosferoje, kur dirba žmonės, kasyklų dujų leidžiamoji koncentracija yra 0,5–2 %. Metano koncentracijai padidėjus iki 5–10 % kasyklų dujų mišinys su oru gali sprogti. Kasyklų dujų nepageidaujamas poveikis būna mažesnis požeminę atmosferą nuolat intensyviai vėdinant, naudojant specialias apšvietimo lempas, nekibirkščiuojančius ir nekaistančius elektrinius įrenginius, sprogdinant beliepsniais būdais. Kasyklų dujas įmanoma saugiai kaupti ir naudoti kaip papildomą kuro šaltinį.
2856