katachrèzė (gr. katachrēsis – žodžio vartojimas netaisyklinga reikšme), artimas metaforai tropas, reiškiantis žodžio vartojimą perkeltine reikšme, kai nėra žodžio arba sąvokos, tiesiogiai išreiškiančios nusakomą dalyką. Pvz., lėktuvo sparnai, kalno papėdė, stalo kojos. Dėl kasdienio vartojimo šios katachrezės gali būti nesuvokiamos kaip tropai. Katachrezė gali reikšti ir žodžių su nesuderinamomis leksinėmis reikšmėmis jungtį, sukuriančią naują vaizdingą prasminį vienį: iškalbinga tyla, garsios ašaros. Šiuolaikinėse postmoderniose filosofijos teorijose katachrezė laikoma kalbos ir mąstymo pagrindu, atspindinčiu epistemologinio netikrumo pasaulėvoką, kai metaforiškumas laikomas esminiu kiekvienos kalbinės sąvokos bruožu, o primestinės perkeltinės reikšmės – neišvengiamomis. Katachrezė aiškinama ir kaip avangardistinio meno principas, atskleidžiantis prieštaravimus teksto viduje, rodantis jo heterogeniškumą.
253