katakòmbos (it. catacombe < lot. catacumba), požeminės kapinės: minkštoje uolienoje (vulkaninio tufo, kt.) iškirsti ilgi siauri ir išsišakoję koridoriai, kurių sienose mirusiesiems laidoti įrengtos nišos (locus, loculus) arba nedidelės patalpos (kriptos).
Bruožai
Paryžiaus katakombos (18 a.)
Katakombos dažnai būdavo kelių aukštų, netaisyklingo plano. Jų gylis siekdavo nuo 6,7 iki 19,8 metrų, plotas 243 hekatrų. Palaidojimo niša dažnai būdavo uždengiama akmenine plokšte su mirusiojo vardu. Turtingesnių arba svarbesnių asmenų palaidojimo nišos dažniausiai arkos pavidalo (arkosolijus), jose statyti karstai arba sarkofagai. Katakombų koridorių išplatėjimai (cubiculum) būdavo skiriami keliems palaidojimams, juose dažnai vykdavo ir religinės apeigos. Koridorių ir požeminių koplyčių sienos puoštos į helenistinę panašia sienų tapyba. Šiuose ankstyvosios krikščionybės dailės kūriniuose (Šv. Domicelės katakombos Romoje, 3 a.) klostėsi krikščioniškosios dailės ikonografija.
Istorija
Požeminėse kapinėse mirusiuosius laidojo etruskai, romėnai ir žydai. Katakombos atsirado senovės Rytuose, vėliau paplito Viduržemio jūros baseino šalyse. Ankstyvųjų krikščionių katakombos žinomos nuo 1 amžiaus. Romoje pirmosios katakombos įrengtos 2 a., ypač paplito 4 amžiuje; svarbiausios – Šv. Agnietės Priscilos, Kaliksto (abi 3–4 a.).
Terminas pradėtas vartoti 5 a. pagal pirmųjų krikščionių palaidojimo vietos prie Šv. Sebastijono bažnyčios Romoje pavadinimą Coemetrium Catacumbas. Nuo 6 a. katakombos naudotos labai retai, nes jau nuo 3 a. krikščionys įrenginėjo ir antžemines palaidojimo vietas. Pirmasis katakombas tyrinėjo A. Bosio (1575–1629), vėliau G. B. de Rossi (1822–94). Katakombomis vadinamos ir vėlesniais laikais įrengtos požeminės kapinės (Paryžiaus katakombos, 18 a.).