Katalkų Bažnýčia, Ròmos Katalkų Bažnýčia, Šventóji Ròmos Bažnýčia (lot. Sancta Romana Ecclesia), yra, jos pačios savimone, viena, apaštalinė, šventa ir visuotinė; mistinis Kristaus kūnas. Jėzus Kristus įkūrė hierarchinę bendruomenę, o apaštalams suteikė galias mokyti ir šiai bendruomenei vadovauti. Šias galias šventimais gauna apaštalų įpėdiniai – vyskupai. Katalikų Bažnyčios aukščiausiasis vadovas – apaštalo Petro įpėdinis – popiežius (nuo 2013 – Pranciškus), renkamas Kardinolų kolegijos. Reziduoja Vatikane, čia veikia ir Romos kurija, kuri vadovauja Katalikų Bažnyčios religinei, politinei ir kitai veiklai. Itin svarbiems klausimams spręsti šaukiami Bažnyčios visuotiniai susirinkimai; jų nutarimai įsigalioja, kai patvirtina popiežius. Pasaulyje 2010 buvo apie 2173 mln. (31 % pasaulio gyventojų) Katalikų Bažnyčios narių (katalikai).
Katalikų Bažnyčia turi centralizuotą hierarchinę struktūrą, doktriną (katalikybė), liturgiją (lotynų apeigos), teisę (Kanonų teisės kodeksas). Tikėjimo ir aukščiausiosios valdžios vienybę su Katalikų Bažnyčia turi keliolika Rytų apeigų Katalikų Bažnyčių; iš jų didžiausia – Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčia (apie 4,6 mln. narių, 2015).
Struktūra
Pagrindinis administracinis teritorinis vienetas – parapija (valdo klebonas), kelios parapijos sudaro dekanatą (tvarko dekanas), keli dekanatai – vyskupiją (valdo vyskupas ordinaras), kelios vyskupijos – bažnytinę provinciją, jos centrinė vyskupija turi arkivyskupijos laipsnį. Bažnytinė provincija yra didžiausias Katalikų Bažnyčios administracinis teritorinis vienetas, vadovaujamas arkivyskupo metropolito, dažniausiai apimantis visą valstybės teritoriją; mažesnėse valstybėse bažnytinę provinciją sudaro viena arkivyskupo valdoma arkivyskupija. Po Vatikano II susirinkimo (1962–65) valstybės ar didesnio regiono vyskupai sudaro Vyskupų konferenciją su periodiškai renkamu pirmininku.
Istorija
Bažnyčiai susikūrus jai vadovavo 12 apaštalų kolegija; vyresnysis buvo Petras, kurį nukankinus valdžią ir autoritetą perėmė Romos vyskupai (juos imta vadinti Petro įpėdiniais). Katalikų Bažnyčios pavadinimas pirmą kartą pavartotas 2 a. Ignoto Antiochiečio Laiške smirniečiams. Nuo 64 po Kristaus iki 3 a. Katalikų Bažnyčia Romos imperatorių buvo persekiojama. 313 Romos imperatorius Konstantinas I suteikė teisę visiems krikščionims laisvai išpažinti savo tikėjimą, 391 krikščionybė tapo oficialia religija. Įvairiais amžiais Katalikų Bažnyčia, be religinių funkcijų, atliko ir karinį, socialinį vaidmenį – pirmoji pradėjo steigti ligonines ir prieglaudas, steigė mokyklas (daugiausia dvasininkams rengti) ir pirmuosius universitetus, vienuolynai tapo mokslo ir kultūros židiniais.
Ortodoksinei Katalikų Bažnyčiai ir bažnytinėms struktūroms formuotis turėjo įtakos jos polemika su judaizmu, nuo 2 a. – su gnosticizmu (gnostikai), arijonizmu, doketistais, manicheizmu, nestorijonybe, monofizitais ir kitais eretiniais judėjimais. Su jais kovodama ir siekdama išsaugoti ortodoksinį Bažnyčios mokymą Katalikų Bažnyčia Nikėjos I susirinkime (325), Efeso susirinkime (431), Chalkedono susirinkime (451) ir Nikėjos II susirinkime (787), remdamasi Biblija ir Bažnyčios Tėvų mokymu, apibrėžė doktrinos, kulto ir bažnytinės teisės principus. Katalikų Bažnyčiai svarbiausią reikšmę turėjo 395 Romos imperijos skilimas į Rytų (vyravo graikų kalba ir kultūra) ir Vakarų (vyravo lotynų kalba ir Romos kultūra) imperiją; ėmė ryškėti Rytų Bažnyčios ir Romos Bažnyčios skirtumai. Ankstyvosios krikščionybės laikotarpio svarbiausi popiežiai yra Kalikstas I, Damazas I, Leonas I Didysis, Gelazijus I, Grigalius I Didysis.
Žlugus Vakarų Romos imperijai sustiprėjo vyskupų, vėliau ir Konstantinopolio patriarchų, vaidmuo, ėmė silpti Romos Bažnyčios įtaka Bizantijai. 1054 įvyko galutinis Bažnyčios skilimas į Rytų ir Vakarų Bažnyčias. Vidurio Italijoje 756–1870 egzistavo bažnytinė (popiežiaus) valstybė.
14–15 a. Katalikų Bažnyčioje ėmė rastis krizės požymių. Stiprėjant centralizuotai Prancūzijos valstybei ir karaliaus valdžiai 1378–1417 vyko Vakarų Bažnyčios skilimas, atsirado 2 popiežiai, vienas jų, palankus Prancūzijos karaliui, rezidavo Avinjone, kitas – Romoje. Pradėjo formuotis reformacijos sąjūdis, Čekijoje – husitų judėjimas; vėliau susiklostė protestantizmas. Konstanco susirinkime (1414–18) atstatydinti abu popiežiai ir popiežiumi išrinktas Martynas V, šio susirinkimo metu sudeginti reformatoriai J. Husas ir Jeronimas Prahiškis, bet reformacijos plitimo tai nesustabdė. Tridento susirinkime (1545–63) buvo siekiama išsaugoti tradicinius katalikybės principus (kontrreformacija), bet reformavosi ir pati Katalikų Bažnyčia: suvienodinta liturgija lotynų kalba, imta labiau rūpintis dvasininkų išsilavinimu, sustiprinta vienuolynų ir ordinų disciplina, susisteminta sielovada ir religinis mokymas parapijų mokyklose. Polemikai su protestantais, sielovadai ir misijų veiklai didžiausią įtaką turėjo 1540 įsteigtas jėzuitų ordinas, Katalikų Bažnyčios misijos Europoje, Amerikoje, Indijoje, Japonijoje, Kinijoje, vėliau – Afrikoje.
17 a. antroje pusėje–18 a. Katalikų Bažnyčią pradėjo veikti antiklerikalizmas, ėmė didėti absoliutinių monarchų vaidmuo Katalikų Bažnyčios atžvilgiu (galikonybė, jozefinizmas, Anglikonų Bažnyčia ir kita). 19 a. Katalikų Bažnyčia buvo diskriminuojama Rusijoje ir Vokietijoje, 20 a. prieš katalikus vykdytos represijos Meksikoje, Ispanijoje, t. p. komunistų valdomose šalyse. Katalikų Bažnyčios pasipriešinimas politiniam spaudimui, deizmui, liberalizmui, komunizmui ypač sustiprėjo per popiežiaus Pijaus IX pontifikatą, kai buvo sušauktas Vatikano I susirinkimas (1869–70); jame priimta popiežiaus neklaidingumo dogma. 19–20 a. Katalikų Bažnyčia teologijoje pradėjo taikyti istorijos mokslų metodikas (akcentuota biblistika, patristika), labiau domėtasi filosofija, ypač neotomizmu, sumodernėjo sielovada. Nuo Vatikano II susirinkimo (1962–65) liturgijoje pradėtos vartoti nacionalinės kalbos, ypač didelis dėmesys skiriamas ekumenizmui (aktyviai bendradarbiaujama su Protestantų, Anglikonų, Stačiatikių Bažnyčiomis, pagerėjo santykiai su judaizmu). Jonas Paulius II prisidėjo prie komunizmo žlugimo Rytų Europoje, per jo pontifikatą sustiprėjo popiežiaus institucijos vaidmuo.
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje
Lietuvoje katalikybė pradėjo plisti 13 amžiuje. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas ir dalis aukštuomenės apsikrikštijo 1251, popiežius Inocentas IV jį pripažino Lietuvos karaliumi, buvo įsteigta Lietuvos vyskupija. Vytenis ir Gediminas statė bažnyčias, kvietė vienuolius ir kunigus. Jogailos iniciatyva pakartotinai apkrikštyta etninė Lietuva – 1387 Aukštaitija, 1413 Žemaitija. Buvo įkurtos Vilniaus vyskupija (1388; 15 a. pabaigoje buvo 91 bažnyčia) ir Žemaičių vyskupija (Medininkų 1417; 15 a. pabaigoje buvo 18 bažnyčių). Dauguma dvasininkų buvo lenkai. Iki 1795 vyskupijos priklausė Gniezno bažnytinei provincijai.
1530–40 iš Mažosios Lietuvos pradėjo plisti reformacija ir humanistinės idėjos. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje reformacija labiausiai išplito apie 1570. Trečiasis Lietuvos Statutas (1588) įtvirtino lygias katalikų, reformatų ir stačiatikių politines ir pilietines teises. Per reformaciją suaktyvėjo švietėjiška veikla, mokyklų steigimas, knygų leidyba (M. Mažvydo Katekizmas 1547).
Per kontrreformaciją, kovojant su arijonizmu ir kitomis protestantizmo kryptimis, Katalikų Bažnyčios veikla pagyvėjo; jėzuitai 1570 Vilniuje įsteigė kolegiją (1579 ji perorganizuota į Vilniaus universitetą, iki 1773 jam vadovavo jėzuitai), universitete buvo rengiami lietuviai dvasininkai, leidžiama religinė literatūra lietuvių kalba). 1582 kardinolas Jurgis Radvila įkūrė Vilniaus teologijos seminariją. 1596 sudaryta Brastos bažnytinė unija tarp Abiejų Tautų Respublikos stačiatikių ir Katalikų Bažnyčios. Tuo metu protestantų bažnyčios ir mokyklos buvo uždarinėjamos, dauguma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų atsivertė į katalikybę, 17–18 a. didikai ypač rėmė bažnyčių statybą; prie jų kūrėsi mokyklos, ligoninės, prieglaudos.
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo imperatorės Jekaterinos II pastangomis 1782 įkurta Mogiliavo bažnytinė provincija, į ją įtrauktos Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos (carinė Rusija stengėsi kontroliuoti vyskupijų valdymą, silpninti Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykius su Apaštalų Sostu ir Lenkijos Katalikų Bažnyčia). Po 1831 ir 1863 sukilimų sustiprėjo caro valdžios represijos prieš Katalikų Bažnyčią, imta masiškai uždarinėti vienuolynus.
1926 įkurta Lietuvos bažnytinė provincija, ją sudarė Kauno arkivyskupija, Kaišiadorių vyskupija, Panevėžio vyskupija, Telšių vyskupija ir Vilkaviškio vyskupija. 1927 pasirašytas konkordatas tarp Lietuvos Respublikos ir Apaštalų Sosto.
1940 SSRS okupavus Lietuvą prasidėjo Katalikų Bažnyčios persekiojimai; Bažnyčia atskirta nuo valstybės, nutrauktas konkordatas su Apaštalų Sostu, tikybos mokymas mokyklose, konfiskuota Bažnyčios nuosavybė, uždrausta religinė spauda ir religinių knygų leidyba. 1940 07 11–12 suimta daug žymių lietuvių visuomenės veikėjų, tarp jų – ir katalikų kunigų bei įvairių religinių organizacijų vadovų. 1941 06 14–15 masinio trėmimo iš Lietuvos metu išvežti 9 lietuvių katalikų kunigai. 1941 06 22 NKVD kariškiai Būdavonės miške (Bartninkų vlsč.) nukankino kunigus J. Dabrilą su V. Balsiu ir J. Petrika; SSRS–Vokietijos karo pradžioje iš viso nužudyta 15 lietuvių katalikų kunigų. 1944 SSRS kariuomenei vėl okupavus Lietuvą ypač paaštrėjo Bažnyčios persekiojimai (ir dėl jos dalyvavimo lietuvių pasipriešinime sovietų okupaciniam režimui), sustiprėjo jos veiklos varžymai (ypač suvaržytas dvasininkų rengimas), vykdyti masiniai kunigų ir tikinčiųjų areštai bei deportacijos. 1946 suimtas ir nuteistas mirti Telšių vyskupas V. Borisevičius, vėliau suimti ir įkalinti vyskupai T. Matulionis, P. Ramanauskas, Vilniaus arkivyskupas M. Reinys, iš Bažnyčios 1950 atimta Vilniaus arkikatedra bazilika, buvo uždarinėjamos bažnyčios. 7 dešimtmetyje sustiprėjo Katalikų Bažnyčios pogrindinė veikla: 1972 pradėta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, pogrindiniai katalikiški laikraščiai ir žurnalai, imta pogrindyje rengti kunigus. Prasidėjus Atgimimui 1989 grąžinta kultui Vilniaus arkikatedra bazilika (Vilniaus katedra ir varpinė). 1990 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Restitucijos aktą. 1991 atkurti abipusiai diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos Respublikos ir Apaštalų Sosto, 1992 sudarytos dvi bažnytinės provincijos: Kauno bažnytinė provincija (priklauso Kauno arkivyskupija, Šiaulių, Telšių ir Vilkaviškio vyskupijos) ir Vilniaus bažnytinė provincija (priklauso Vilniaus arkivyskupija, Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijos). 1993 Lietuvą aplankė popiežius Jonas Paulius II, 2018 – Pranciškus. Nuo 2000 Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos valstybės santykiai tvarkomi konkordatą pakeitusiomis trimis specialiomis Lietuvos Respublikos ir Apaštalų Sosto sutartimis.
2011 visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, buvo apie 2,35 mln. katalikų. 2019 buvo 2 arkivyskupijos, 55 dekanatai, 709 parapijos, 314 neparapinių bažnyčių ir koplyčių, 710 diecezinių kunigų, 96 kunigai vienuoliai, 8 nuolatiniai diakonai, 12 vyrų, 41 moterų pašvęstojo gyvenimo institutas, 142 vyrai vienuoliai, 569 seserys (be novicijų), 3 kunigų seminarijos.
L: Katalikų Bažnyčios istorija 2 t. Vilnius 1996–97; Krikščionybė Lietuvoje Čikaga 1997; M. Jučas Krikščionybės kelias į Lietuvą Vilnius 2000; P. Rabikauskas Krikščioniškoji Lietuva Vilnius 2002, Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai Vilnius 2002; Krikščionybės Lietuvoje istorija / sud. V. Ališauskas Vilnius 2006; Codex iuris canonici Vaticano 1983; B. Lecomte La vérité l’emportera toujours sur le mensonge: Comment le pape a vaincu le communisme Paris 1991; Codex Canonum Ecclesiarum Orientalium Vaticano 1995.
3135