katalikýbė (gr. katholikos – visuotinis), Katalikų Bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo principų ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas. Katalikybės doktriną sudaro krikščionybės svarbiausios tikėjimo tiesos. Katalikybės išpažinėjų įsitikinimu, visą krikščionybės tikėjimo tiesą, dorovės mokslą ir kultą saugo ir skelbia Jėzaus Kristaus įsteigta visuotinė Bažnyčia, todėl priklausymas jai yra tikrasis kelias į Dievą.
Vatikano II susirikimas (1962–65) išryškino įsitikinimą, kad ir nekrikščionys ar netikintieji gali Jėzaus Kristaus malone būti išganyti ( išganymas), jeigu jie gyvena pagal savo sąžinę. Katalikiškumas, kaip užbaigtumas, yra kokybinė sąvoka, atskleidžianti Bažnyčios esmės universalumą – išganomasis Dievo veikimas per Jėzų Kristų apima pasaulio kūrimo pradžią, istoriją ir pabaigą, žmogaus gimimą, gyvenimą ir mirtį, Kristaus veikimą visais laikais ir visuose žmonėse, net ir netikinčiuosiuose į jį. Katalikybė skelbia, kad Dievo apreiškimas, perteiktas žmonijai Izraelio istorijoje ir Jėzaus Kristaus asmeniu, paskelbtas per apaštalus ir surašytas Biblijoje, toliau perteikiamas tikinčiųjų bendruomenei, arba Bažnyčiai, kaip tikėjimo Tradicija. Bibliją ir Tradiciją katalikybė laiko vieningu, Šventosios Dvasios įkvėptu Apreiškimu, kurį išplėtojo teologijos mokslas, viso pasaulio vyskupų sutartinis su popiežiais mokymas (magisteriumas) ir Bažnyčios visuotiniai susirinkimai (protestantizme Biblija laikoma vieninteliu Apreiškimo šaltiniu).
Katalikybės doktrinai daugiausia įtakos turėjo Nikėjos I susirinkimo (325), Konstantinopolio I susirinkimo (381), Efeso susirinkimo (431), Chalkedono susirinkimo (451), Tridento susirinkimo (1545–63), Vatikano I susirinkimo (1870), Vatikano II susirinkimo (1962–65) nutarimai. Vyskupai laikomi apaštalų įpėdiniais, popiežiai – apaštalo Petro įpėdiniais (šiuo pagrindu Bažnyčioje jiems teikiama valdžia ir tikėjimo neklystamumas).
Mokymas apie Švenčiausiąją Trejybę (Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Dievą Šventąją Dvasią) visų krikščionių iš esmės yra vienodas. Katalikybė ir stačiatikybė šiek tiek skirtingai aiškina Šventosios Dvasios kilimą: katalikybė teigia, kad Šventoji Dvasia kyla iš Dievo Tėvo ir Sūnaus, o stačiatikybė – iš Dievo Tėvo per Sūnų. Katalikybė ir stačiatikybė pripažįsta Jėzaus motinos Marijos nepaliestąją mergystę, jos, kaip Dievo Gimdytojos, titulą ir užtarimo danguje galią.
Išpažįstama: pirmųjų žmonių nuopuolis ir Dievo malonės praradimas (gimtoji nuodėmė), kad antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo – Dievas Sūnus (Jėzus Kristus) – prisiėmė žmogaus prigimtį, buvo nukankintas ant kryžiaus, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusiųjų ir įžengė į dangų. Dievo malonė pabrėžiama mokyme apie išganymą, jo pilnatvė bus pasiekta per Jėzaus Kristaus antrąjį atėjimą laikų pabaigoje (graikų kalba eschaton). Katalikybė pripažįsta skaistyklos buvimą, maldų už mirusiuosius reikalingumą, šventųjų bendravimą, kūnų iš numirusiųjų prisikėlimą (eschatologija). Turi Jėzaus Kristaus įsteigtus 7 sakramentus: Krikšto, Sutvirtinimo, Eucharistijos, Atgailos, Ligonių patepimo, Šventimų ir Santuokos.
Kulte svarbiausia yra Mišios, jose sudabartinama Jėzaus Kristaus kančia ir prisikėlimas – duona ir vynas perkeičiama į Jėzaus Kristaus kūną ir kraują (pagal protestantų mokymą, duona ir vynas simbolizuoja Jėzaus Kristaus kūną ir kraują). Bažnyčios svarbiausias uždavinys – pasauliui skelbti Jėzų Kristų ir įgyvendinti Dievo tiesos ir meilės viešpatavimą.
L: Katalikų bažnyčios katekizmas Kaunas 1996; Vatikano II susirinkimo nutarimai Vilnius 2001.
2421