katalògas (gr. katalogos – sąrašas), bibliotèkos katalògas, informacinis komunikacinio pobūdžio ir teisinės reikšmės dokumentas. Būtinas (oficialiai numatytas) bibliotekai. Saugomas ir kaip tyrimo šaltinis archyvuose, muziejuose.
Funkcijos
kortelinis bibliotekos katalogas mediniuose stalčiukuose
Išvardija (išskaičiuoja) knygas ir patvirtina jų nuosavybės (asmeniui, įstaigai) teisę, paliudija atsakomybės ir leidimo duomenis, autorystę. Sudaromas prieš bibliotekos atidarymą visuomenei, jos dovanojimo (paveldėjimo) atveju, tiriant knygų kolekcijų ir rinkinių kilmę, raidos istoriją, kaip profesinė darbo priemonė (instrumentas), kuris reguliuoja fondų komplektavimo, knygų tvarkymo ir išdavimo (paieškos, užsakymo) procesus, garantuoja jų nenutrūkstamumą. Leidžia aptarnauti skaitytojus bibliotekoje ir už jos ribų. Kaip žinių apie knygas šaltinis artimas bibliografijos rodyklėms, literatūros sąrašams.
Skiriamieji požymiai
Skiriamieji požymiai, lyginant su kitomis įstaigų (nebibliotekiniais) katalogais: abėcėliškai arba kitaip susisteminti bibliografiniai tekstai (aprašai), pradmeniniai įrašai arba asmenvardžių ir kolektyvų rodyklė, bibliotekos žymuo (simbolinis ženklas) ir (arba) fondų šifrai, realus vietoje turimų egzempliorių skaičius arba inventoriniai numeriai.
Rūšys
Katalogai skirstomi pagal bibliotekų tipą ir pobūdį: asmeninių, dvarų, vienuolynų, bažnyčių, mokslinių, viešųjų, vaikų, mokyklų ir kitų bibliotekų katalogai.
Pagal fondų apimtį – suvestiniai (vyrauja teritorinis principas – šalies, krašto ar regiono, miesto, žinybos), centriniai (centrinės bibliotekos, savarankiškų padalinių ir filialų), bendrieji (bibliotekos pagrindinio fondo, skaityklų, skyrių).
Pagal dokumentų turinį – universalūs, šakiniai (konkrečių mokslų), teminiai, pagal jų rūšį – knygų, periodinių leidinių, natų, žemėlapių, vaizduojamosios dailės kūrinių, jų reprodukcijų atspaudų, rankraščių, kompaktinių plokštelių, pagal dokumentų skelbimo datą – naujos literatūros, retrospektyviniai, pagal vietą – geografiniai, kraštotyriniai, pagal kalbą – nacionalinių, užsienio leidinių katalogai.
Pagal katalogo vidinę sandarą būna formalieji (abėcėliniai, chronologiniai, numeriniai – pagal techninių dokumentų indeksus, topografiniai – pagal knygų išdėstymą lentynose) ir realiniai, arba turininiai (sisteminiai, dalykiniai, kompleksiniai sisteminiai), mišrieji (žodyniniai).
Pagal paskirtį – pagrindiniai skaitytojų, tarnybiniai, pagalbiniai (autorių ir kolektyvų pavadinimų, antraščių), dubletų (to paties pavadinimo egzempliorių), dezideratų (trūkstamų leidinių), mainų fondo.
Pagal taikymo ribas – inventoriniai, archyviniai, bibliografiniai (nenumatyti ar nebetaikomi leidiniams išduoti).
Pagal funkcionavimo pobūdį – rezervuotieji (nepapildomi ir nenaudojami, kol vyksta perkatalogavimas, pervedimas į kitas laikmenas – konversija).
Pagal formą – korteliniai, spausdintiniai, elektroniniai.
Istorija
Ankstyvųjų (ikipopierinių) katalogų priešistorė (16–13 amžiuje prieš Kristų–13–14 amžiuje) siejama su rašytinės minties perimamumo, originaliųjų tekstų ir nuorašų plitimo pradžia, knygų tvarkybos, apskaitos, bibliotekos turto inventorizacijos užuomazgomis. Šaltiniuose dažnai minimas Kalimachas, vadovavęs Aleksandrijos bibliotekai, kurio sudarytame kataloge (Pinakes, 120 knygų) buvo nurodyti įvairių kūrėjų veikalų pavadinimai, parašymo laikas ir apimtis. Pasaulio muziejuose išliko senovės Rytų šalių katalogų fragmentų (akmens, molio atskalos ir šukės), liudijančių apie veikalų išvardijimą hieroglifais, graikų, lotynų rašmenimis. Viduramžiais–19 amžiaus pradžioje popieriniai katalogai buvo rankraštiniai, sudaryti iš atskirų popieriaus lapų, nedidelės apimties sąsiuvinių, įrištos knygos formos.
Pirmasis katalogas Lietuvoje
Lietuvoje pirmasis katalogas – Žygimanto Augusto bibliotekos Juridinių knygų sąrašas (Index Librorum Jurisprudentiae, sudarė S. Koszutskis 1553; daugiau kaip 300 įrašų).
L: D. Kastanauskaitė Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos rankraštiniai ir spausdinti katalogai Vilnius 1990.
1647