katalònų kalbà, viena romanų kalbų.
Paplitimas
Andoros (30 000 kalbančiųjų; 2005) oficialioji kalba. Katalonijos (apie 8,8 mln. kalbančiųjų; 2012), Valensijos, Balearų salų autonominių sričių Ispanijoje (kartu su ispanų kalba; iš viso kalbančiųjų apie 7 mln.), Sardinijos srities Italijoje (kartu su italų kalba; 7 480 kalbančiųjų; 2008) viena oficialiųjų kalbų. Dar vartojama Pietų Prancūzijoje (Rytų Pirėnų departamentas, apie 126 000 kalbančiųjų; 2013).
Istorija
Katalonų kalbos rašto paminklai iš 12 a. antros pusės. Nuo 1137 Aragono karalystės kalba. 13–14 a. ja pradėta kurti grožinė literatūra. 1479 Aragono karalystei susijungus su Kastilija ėmė didėti kastilų kalbos reikšmė (ispanų kalba), katalonų kalba buvo stumiama iš viešojo gyvenimo (ypač nuo 1715, panaikinus Katalonijos autonomiją). Atgimimo laikotarpis prasidėjo 19 a. pabaigoje Katalonijai ekonomiškai sustiprėjus. 1931 Ispaniją paskelbus respublika katalonų kalba oficialiai pripažinta. F. Franco diktatūros laikotarpiu uždrausta (nuo 1939). 1983 Ispanijoje priėmus kalbų vartojimo įstatymą katalonų kalbai grąžintas oficialiosios kalbos statusas.
Organyà homilijos (vienas seniausių dokumentų katalonų kalba, datuojamas 1080–1095)
Gramatikos ypatybės
Iš kitų romanų kalbų artimiausios kastilų ir provansiečių kalbos. Skiriamos 2 tarmių grupės: vakarų (Valensija, Katalonijos vakarinė, Aragono rytinė dalis) ir rytų (Katalonijos rytinė dalis, Balearų salos, Pietų Prancūzija, Sardinija). Tarmių skirtumai nedideli, daugiausia susiję su nekirčiuotų balsių (rytų tarmėse jie redukuojami) tarimu. Bendrinė (rašomoji) kalba susiformavusi Barselonos (Katalonijos vakarinė dalis) tarmės pagrindu; yra ir kitų variantų.
Raštas
Vartojami lotyniški rašmenys.
481