senovės romėnų katapulta
katapùlta (lot. catapulta < gr. katapeltēs – strėlių svaidytuvas), senovės graikų ir romėnų svaidomoji mašina, skirta rąstams, akmenims, padegamosioms statinėms, rutuliams svaidyti į apgultą tvirtovę. Naudota nuo 5 a. pr. Kr. (senovės Graikijoje, senovės Romoje) iki 14–15 a. (Europoje). Sviedinio masė 30–480 kg, skriejimo tolis 250–850 m. Katapultą sudarė mediniai rėmai, svirtis ir tamprūs tą svirtį įtempiantys lynai, pagaminti iš susuktų gyvulių sausgyslių, plaukų, pluošto, odos. Lietuvoje per kovas su kryžiuočiais katapultas naudojo ir lietuviai, ir kryžiuočiai.