katãrai (gr. katharos – švarus), krikščionių dualistinė erezija Vakarų Europoje 11–14 amžiuje.
Doktrina
Katarai išpažino religinį dualizmą (Dievo, valdančio dvasinius dalykus, konfliktas su blogio dievu, arba šėtonu, valdančiu materiją), reinkarnaciją, neigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą ir Jėzaus Kristaus gimimą iš jos, nukryžiavimą, prisikėlimą, Eucharistiją, sakramentus, nepripažino skaistyklos. kryžių traktavo ne kaip tikėjimo, bet kaip kančios simbolį.
Katarų judėjimą sudarė vadinamieji tobulieji ir tikintieji. Tobulieji siekė sielos tyrumo, pamokslavo, gydė, nevalgė mėsos, kiaušinių, laikėsi skaistybės (nepripažino santuokos), moteris laikė nuodėmingomis, kaltomis dėl gimtosios nuodėmės (anot katarų, šėtonas per moteris siekia sugundyti nekaltas vyrų sielas trukdydamas joms siekti dangaus palaimos), teigė, kad žmogaus gimimas – šėtono kūrinys, vietoj Paskutinio teismo tikėjo, kad pasaulis nustos egzistuoti sieloms išsivadavus iš kūnų.
Istorija
Ypač buvo išplitus Pietų Prancūzijoje (albigiečiai), Italijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje bei Rytų Europoje. Katarams susiformuoti įtakos turėjo gnostikų ir manichizmo išpažinėjų bei Markiano (2 a.) mokymas (katarai nepripažino žmogiškosios Jėzaus Kristaus prigimties).
Kryžiaus karai ir inkvizicija katarų judėjimą 14 amžiuje sunaikino.
3138