katastrofzmas, filosofinė kultūrinė koncepcija, teigianti, kad negyvosios ir gyvosios gamtos evoliuciją lemia išoriniai (susidūrimai su kosmoso kūnais, apledėjimai) arba vidiniai (civilizacijos dorovinis išsigimimas) katastrofiniai reiškiniai. Katastrofizmo ištakos yra antikos mitologijoje ir gamtos filosofijoje (Hesiodo Teogonija) bei krikščionybės istorijos koncepcijoje (tikėjimas pasaulio pabaiga, Paskutiniu teismu). Šio vadinamojo naiviojo katastrofizmo idėjos veikė intelektualiąją Vakarų tradiciją iki pat Šviečiamojo amžiaus racionalizmo. Gamtotyroje katastrofų teoriją 19 amžiaus pradžioje kūrė G. Cuvier. Istorijos ir kultūros filosofijoje katastrofizmo idėjos ypač paplito 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje; filosofijoje jas reiškė F. Nietzsche, kultūroje – dekadentizmas. O. Spengleris didžiąsias pasaulio kultūras traktavo kaip organinius (fiziognominius) darinius, kurie būtinai pereina atsiradimo, brendimo ir žlugimo stadijas. Didžiosios kultūros ilgainiui išnaudoja vidines kūrybines potencijas ir pereina į civilizacijos, tai yra kultūros žlugimo, fazę, kuriai būdinga ateizmas ir materializmas, į išorę nukreiptas agresyvumas, tikėjimas neribota mokslo ir žmogaus proto galia, technizacija ir urbanizacija. O. Spengleris teigė, kad ankstesnių kultūrų raidos dėsningumai tarsi parodo Vakarų civilizacijos netolimą ateitį – jos neišvengiamą žlugimą. A. J. Toynbee taip pat teigė, kad kultūrų klestėjimo laikotarpis baigiasi krizėmis, kurias sukelia visuomenės elito degradacija: kūrybinė mažuma, kuri yra kultūros varomoji jėga, išsigimsta į valdančiąją mažumą, kurios valdžia grindžiama jau ne savanorišku daugumos paklusnumu, o galia ir prievarta. A. J. Toynbee neigė griežtą istorinį O. Spenglerio fatalizmą – civilizacija netapati gyvam organizmui, kuriam būdingas iš anksto nulemtas gyvybės ciklas, pasibaigiantis socialine senatve ir mirtimi. Istorijos vyksmą lemia kūrybinės žmogaus pastangos ir kol visuomenės elitas išsaugo kūrybinį potencialą, civilizacija yra gyvybinga.
Katastrofizmo idėjos darė didelį poveikį rašytojams, kūrusiems tarp I ir II pasaulinio karo. F. Kafkos kūryboje, ypač romane Procesas (Der Prozeβ 1925), groteskiškai vaizduojamas Vakarų civilizacijos socialinio mechanizmo visiškas išsigimimas ir absurdiškumas, lemiantis asmenybės praradimą ir bejėgiškumą. Vakarų civilizacijos pabaigą konstatuoja J. Joyce’o romane Ulisas (Ulysses 1922), jame Homero epo Odisėja veikėjai Odisėjas, Penelopė, Telemachas, atstovaujantys žmonijos herojiniam laikotarpiui, netiesiogiai ironiškai gretinami su dehumanizuotu, visus vertybinius orientyrus praradusiu 20 a. žmogumi. Katastrofizmo idėjos būdingos vilniečių rašytojų grupuotės Żagary kūrybai, ypač Cz. Miłoszo Poemai apie sustingusį laiką (Poemat o czase zastygłym 1933), poezijos rinkiniui Trys žiemos (Trzy zimy 1936). Katastrofizmo tendencijų esama mokslinėje fantastinėje literatūroje (H. G. Wellso romane Pasaulių karas / The War of the Worlds 1898, C. D. Simako, 1904–88, romane Miestas / City 1952, lietuvių kalba 1980), antiutopijos žanro kūriniuose (G. Orwello romane 1984 1949).
LIETUVIŲ literatūroje katastrofizmo idėjos plito kartu su simbolizmu, ekspresionizmu, siurrealizmu. Katastrofizmas ryškiai juntamas J. A. Herbačiausko kūryboje, paveiktoje sąjūdžio Jaunoji Lenkija dekadentizmo (X III kapinynų simfonija 1925, misterija Tyrų vienuolis 1930), J. Savickio ekspresionistinėje novelėje Komediantai (rinkinys Šventadienio sonetai 1922), II pasaulinio karo laikotarpio V. Mykolaičio-Putino kūriniuose Marche macabre, Vivos plango, mortuos voco. Krikščioniškos Europos civilizacijos degradacijos ir artėjančio žlugimo nuotaikos nuosekliausiai išreikštos A. Škėmos kūryboje – novelėje Nakties tyla (1947) reiškiamas įsitikinimas, kad kosminė sankloda apversta aukštyn kojomis ir nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio baigėsi blogio pergale. Naujausioje lietuvių literatūroje katastrofizmo idėjų įtaka atsispindi J. Ivanauskaitės romane Placebas (2003), turinčiame antiutopijos žanro bruožų (slapta antihumaniška organizacija nematomai valdo visas intymaus ir socialinio gyvenimo sferas). Šių idėjų atspindžių esama R. Gavelio vadinamojo Vilniaus ciklo romanuose.
293