katechumènas (gr. katēchumenos – išmokytas), krikščionių Bažnyčiose – suaugęs asmuo, lankantis katechumenatą ir besimokantis tikėjimo tiesų ir gyvensenos prieš priimdamas Krikšto, Sutvirtinimo ir Švenčiausiąjį Sakramentus. Ankstyvojoje krikščionybėje katechumeno pasirengimas krikštui trukdavo 2–3 m., 4–5 a. dėl ilgų atgailos praktikų – ilgiau. Į krikščionių bendruomenę buvo priimama pagal griežtą atranką: kandidatai pirmiausia būdavo išbandomi ir iki krikšto atskiriami nuo pasaulietinės aplinkos. Rengiant katechumenus buvo siekiama juos visapusiškai ugdyti: supažindinti su katalikų doktrina, moralės principais, liturgija, askeze. Pamaldose jie galėdavo dalyvauti tik Žodžio liturgijoje. Po pasirengimo įrašydavo į sąrašus ir suteikdavo teisę krikštytis per velyknakčio Mišias. Katechumenų parengimu rūpindavosi vyskupas. Priėmusieji Krikšto sakramentą būdavo apvelkami baltu drabužiu (jį turėjo dėvėti per Mišias visą savaitę iki Atvelykio), po to katechumenai dar būdavo mokomi iki Sekminių.
Po 6 a. katechumeno terminas nebevartotas (išnyko katechumenatas). Po Vatikano II susirinkimo (1962–65) atnaujinus katechumenatą katechumenais laikomi besiruošiantieji krikštui. Dekrete dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad Gentes (1965) teigiama, kad katechumenams reikia aiškinti ne vien tikėjimo tiesas, bet ir parengti juos, kad galėtų prisidėti prie Evangelijos skleidimo bei Bažnyčios stiprinimo, ypač pabrėžiamas ekumeniškumo ugdymas.
23