Šv. Pauliaus katedra Londone (1710, architektas Chr. Wrenas)
kãtedra (gr. kathedra – sėdynė), krikščionių (dažniausia katalikų) vyskupijos svarbiausia bažnyčia, sakralinio pastato tipas. Išsiskiria dydžiu, profesionalia architektūra, gausia puošyba, įrangos elementais (presbiterijoje statomas diecezinio vyskupo sostas, katedra). Pagal tradiciją šios bažnyčios vadinamos bažnyčiomis motinomis kitoms vyskupijos bažnyčioms; tarp jų yra patriarchalinės, metropolitinės ir primų bažnyčios. Katedros dažniausia yra halinės arba bazilikinės, trinavės (kartais penkianavės), jų architektūra tuo laikotarpiu vyravusio stiliaus.
Kristaus Atsimainymo katedra Kaišiadoryse (baigta 1932, manoma, architektas V. Michnevičius; priekyje – T. Matulionio paminklas, 1999, skulptorius V. Žuklys, architektas S. Petrauskas)
Ypač didelių ir puošnių katedrų pastatyta gotikos laikotarpiu; žymesnės – Paryžiaus (1163–1240), Reimso (1211), Dievo Motinos Amiens’e (1221–1269), Sevilijos (1402–1506), Šv. Mykolo ir šv. Gudulės Briuselyje (13 a. pradžia–15 a.); barokinės: Santiago de Compostelos (1188, barokinis fasadas, architektas F. Casasas y Novoa, 1738–50), Šv. Pauliaus Londone (1710, architektas Chr. Wrenas); šiuolaikinės architektūros Kristaus Karaliaus Liverpulyje (1967, architektas F. E. Gibberdas). Lietuvos katedros: Vilniaus (Vilniaus katedra ir varpinė), Kauno katedra, Šiaulių, Telšių, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Vilkaviškyje (1881), Kristaus Atsimainymo Kaišiadoryse (1932), Kristaus Karaliaus Panevėžyje (1929).
1577
193