Katinavà, Katniavà (vokiečių k. Kattenaw, Kattenau; nuo 1946 rusiškai Zavety), Rusijos Federacijos Kaliningrado srities gyvenvietė Nesterovo rajone, apie 11 km į šiaurės vakarus nuo Stalupėnų. Nuo 2008 Iljušino kaimo gyvenvietės Furmanovkos kaimo teritorija.
Istorija
Katinavos vietoje buvusi nadruvių pilis, kurią 1274 užėmė Vokiečių ordinas. Kai kurių tyrinėtojų (R. Batūros, R. Matulio) manymu, Katinavoje buvo nadruvių romuva (apylinkėse yra su senųjų baltų tikėjimu susijusių vietovardžių). Nuo 1525 Katinava buvo Prūsijos kunigaikštystės Įsruties apskrities valsčiaus centras. Jame ir ypač apylinkėse 16 a.–19 a. pirmoje pusėje gyveno daugiausia Mažosios Lietuvos lietuviai (lietuvininkai). Vokiečių kolonistų bažnytkaimyje padaugėjo ir apylinkėse atsirado per 18 a. pirmos pusės didžiąją vokiškąją kolonizaciją. Apie 1562 greta piliakalnio pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, 1755 perstatyta, 1811 pastatyta nauja.
Katinavoje gimė lietuvių raštijos darbuotojai: 1675 – P. Ruigys, apie 1684 – J. Schulzas; kunigavo: 1633–1962 – J. Kleinas (apie 1605–62), 1659–61 – E. Dietzelius, 1662–73 – T. Schultzas, 1882–1903 – Ch. Pohlis.
1818–71 Katinava buvo Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 – Vokietijos imperijos, 1919–33 – Vokietijos (Weimaro respublikos), 1933–45 – nacių Vokietijos (Trečiojo reicho) Gumbinės apygardos Stalupėnų apskrities kaimas, nuo 1874 – valsčiaus centras. Pamaldos lietuvių kalba laikytos iki 1905. Dėl germanizacijos 19 a. viduryje lietuvininkais užsirašė tik apie 1/4 bažnytkaimio gyventojų. 1927 prie Katinavos prijungti Mikutėliai.
Per II pasaulinį karą 1945 gyvenvietę užėmė SSRS kariuomenė. Nuo 1946 Katinava priklauso Kaliningrado sričiai; 1947–2008 Nesterovo rajono Zavetų apylinkės centras. Po II pasaulinio karo suniokota dvaro sodyba, prie gyvenvietės veikęs trakėnų veislės arklių žirgynas (įkurtas 1821). 20 a. pabaigoje nugriauta bažnyčia.
1905 buvo 669, 1910 – 619, 1939 – 696 gyventojai.
871
2618
2271