kaũkai, lietuvių mitinės būtybės. Pirmą kartą 1547 paminėjo M. Mažvydas. Minimi J. Bretkūno, Wolfenbüttelio postilėje. J. Łasickis kaukus prilygino mirusiųjų dvasioms lemūrams, rašė juos esant delno dydžio, barzdotas būtybes, kurias žmonės maitina, kad neprarastų laimės. M. Pretorijus apibūdino kaukus kaip žmogaus išvaizdos, piršto dydžio, su raudona dėme ant galvos. Jo teigimu, kaukai buvo vadinami laimės dievaičiais arba namų dievais, kurie gyveną po žeme, žmonėms atnešą naudą (vadino skalsa) – javų, galvijų ir kita. T. Narbutas, remdamasis G. F. Stenderiu, apibūdino kaukus kaip mitines neūžaugas pabaisas. Tautosakoje yra pasakojimų, kad kaukai – maži žmogučiai, dirbantys įvairius ūkio darbus, gyvenantys rūsiuose, svirnuose, pastogėse, kluonuose; kartais painioti su aitvarais, 19 a. pabaigos–20 a. pradžios pasakojimuose skiriami. Sakoma, kaukai perinami (nupirkti neįmanoma), yra žmogaus pagalbininkai, ne tarnai, juos t. p. galima sugauti arba į namus ateina patys, supykę žmogui kenkia.
kaukai (apačioje barzdukas, viršuje bezdukas; medis, 2018, tautodailininkas Linas Saladis, Išlestakiai, Jurbarko rj.)
N. Vėliaus nuomone, kauko vaizdinys kilo iš barzduko. A. J. Greimas kaukus laikė žemės ir vandens prigimčių būtybėmis, mitologiškai artimomis mirusiųjų dvasioms, V. Toporovo nuomone, jais galėjo būti laikomi kurios nors vietos globėjai.
L: N. Vėlius Mitinės lietuvių sakmių būtybės Vilnius 1977; I. Narbutas Senieji lietuvininkų tikėjimai Kaunas 1998.
2781