Kaukãzas (rus. Кавказ), Eurazijos regionas tarp Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų, į pietus nuo Kumos–Manyčiaus įdubos. Pietuose Kaukazas pereina į Armėnijos kalnyną, kuris kai kada priskiriamas Kaukazui. Paviršiaus didžiausias aukštis 5642 m (Elbrusas, Europos aukščiausia viršūnė). Plotas apie 440 000 km2. Priklauso Rusijai (Krasnodaro, Stavropolio kraštams, Adygėjos, Karačiajų Čerkesijos, Kabardos‑Balkarijos, Šiaurės Osetijos, Ingušijos, Čečėnijos ir Dagestano respublikoms), Sakartvelui (ir jos dalims – Abchazijai, Adžarijai, Pietų Osetijai), Armėnijai ir Azerbaidžanui. Skirstomas į Prieškaukazę, Didįjį Kaukazą, Užkaukazę ir Mažąjį Kaukazą (schema). Didžiojo Kaukazo vandenskyra laikoma sutartine riba tarp Europos ir Azijos.
Kaukazo orografinė schema
Reljefas
Didžiojo Kaukazo kalnų grandinė ištįsusi iš šiaurės vakarų į pietryčius tarp Tamanės ir Apšerono pusiasalių; ilgis apie 1500 km, plotis 160–180 kilometrų.
Jo orografinę ašį sudaro Pagrindinis, arba Vandenskyros, kalnagūbris (Pagrindinis Kaukazo kalnagūbris) ir lygiagrečiai su juo ištįsęs Šoninis kalnagūbris, kuriame yra Kaukazo aukščiausios viršūnės: Elbrusas (5642 m), Dychtau (5204 m), Šchara (5068 m), Kazbekas (5033 metrai). Šie kalnagūbriai susidarę iš kristalinių ir metamorfinių uolienų, suskaidyti gilių slėnių. Į šiaurę nuo ašinės zonos yra Uolėtasis kalnagūbris, Tereko, Sunžos, Bagoso, Samuro kalnagūbriai, į pietus – Bzybės kalnagūbris, Kodori, Svanetijos, Račios, Kartlijos, Lečchumi kalnagūbriai, susidarę iš įvairios kilmės nuosėdinių uolienų. Didžiojo Kaukazo vakarinės ir vidurinės dalies kalnagūbrius sudaro kuestos, nuolaidžiai kylančios iš šiaurės į pietus ir pietuose nusileidžiančios stačiais šlaitais; rytinėje dalyje kalnų viršūnės plokščios, šlaitai statūs. Aukštikalnių reljefe daug ledyninių formų: moreniniai dariniai, gausios karos, aštrios briaunos, karlingai.
Šchara (viena aukščiausių Kaukazo viršūnių)
T. p. yra karstinio reljefo formų ir urvų, ypač Bzybės ir Gagros kalnagūbriuose. Didžiausi urvai: Varnos, Viečeslavo Pantiuchino praraja, Iljuchino, Sniego praraja, Voroncovo.
Svarbiausios Didžiojo Kaukazo perėjos: Kryžiaus perėja (2379 m), Rokos (2995 m), Mamisoni perėja (2820 m), Kluchori perėja (2782 m), Maruchos (2746 metrai).
Alazani slėnis
Į šiaurę nuo Didžiojo Kaukazo yra Prieškaukazė; jos vakarinėje dalyje – Kubanės žemuma, viduryje – Stavropolio aukštuma (didžiausias aukštis 831 m), rytuose – Tereko–Kumos žemuma (Pakaspijo žemumos dalis). Į pietus nuo Didžiojo Kaukazo yra Užkaukazė; ją sudaro Imeretijos aukštuma (aukštis 500–1000 m), į rytus nuo jos – Jori ir Širako plokščiakalniai (500–700 m), suskaidyti Alazani, Jori ir Kuros slėnių ir nusileidžiantys į Kuros žemumą. Užkaukazės pietryčiuose yra Lenkoranės žemuma, vakaruose – Kolchidės žemuma. Kaukazo pietinę ir pietvakarinę dalį sudaro Mažojo Kaukazo kalnagbūriai (didžiausias aukštis 3724 m, Gamışo kalnas): Meschetijos, Trialeti, Džavacheti, Bazumo, Pambako, Şahdağo, Gehamo, Vardeno, Zangezuro, Karabacho, Karadago, Sebelano.
Geologinė sandara
Kaukazas susideda iš 2 didžiulių antiklinorijų – Didžiojo ir Mažojo Kaukazo ir juos skiriančių tarpukalnių įdubų – Kuros ir Rioni. Tektoniniai procesai prasidėjo triaso pabaigoje, intensyviausi buvo eocene, vyko dar miocene ir pliocene, tebevyksta iki šiol (dažni žemės drebėjimai). Kvartere susiformavo dabartinis paviršiaus reljefas.
Didysis Kaukazas yra asimetriškas sprūdžių suskaidytas antiklinorijus; jo šiaurinis sparnas tektoniškai nelabai deformuotas, pietinis sparnas labai suraukšlėtas ir užstumtas pietų link. Ašinę Didžiojo Kaukazo dalį sudaro viršutinio proterozojaus ir paleozojaus metamorfinės uolienos (gneisai, kristaliniai skalūnai) ir vulkaninės, suskaidytos granitoidų intruzijų. Ant šių uolienų slūgso nuotrupinės viršutinio karbono uolienos, apatinio permo smiltainiai, mezozojaus, paleogeno, neogeno nuotrupinės bei karbonatinės uolienos ir vulkaninių uolienų dangos. Mažojo Kaukazo antiklinorijui būdinga labai įvairi struktūra: ant metamorfinių proterozojaus uolienų slūgso vėlyvojo paleozojaus nuosėdinės uolienos, o virš jų – eocene smarkiai suraukšlėtos ir suskaidytos granitoidų intruzijų mezozojaus, paleogeno, neogeno uolienos. Tarp šių uolienų yra ofiolitų kompleksų, t. p. jaunų neogeno – kvartero andezito lavų ir nuotrupinių uolienų (priekalnių įdubose).
Mažojo Kaukazo kraštovaizdis
Naudingosios iškasenos: nafta, gamtinės dujos, geležies, volframo, molibdeno, cinko, švino rūdos, statybinių medžiagų žaliava (granitas, gabras, marmuras, tufas, bazaltas, andezitas, klintis); mineralinės versmės.
Klimatas
Pagrindinis Kaukazo kalnagūbris
Didžiojo Kaukazo kalnagūbrius skiria vidutinio klimato ir subtropinio klimato sritis. Prieškaukazėje vyrauja vidutinių platumų žemyninis, Užkaukazėje – subtropinis klimatas: Kolchidės ir Lenkoranės žemumose jūrinis, kitoje dalyje žemyninis. Vidutinė temperatūra: Prieškaukazėje sausį –4 °C, liepą 19–25 °C, Didžiojo Kaukazo kalnuose aukščiau kaip 3500 m atitinkamai –14 ir 4 °C, Užkaukazės vakaruose –6 ir 16–24 °C, rytuose –2 ir 20–26 °C, Mažajame Kaukaze –12 ir 15 °C. Kritulių Prieškaukazėje ir Užkaukazės rytuose iškrinta 300–350 mm, Didžiojo Kaukazo ir Mažojo Kaukazo vakaruose, Kolchidės ir Lenkoranės žemumose – iki 2500 milimetrų. Sniego riba Didžiojo Kaukazo vakaruose 2100 m aukštyje, rytuose 4000 m (Elbruso masyve 3300–4000 m), Mažajame Kaukaze 3600–3700 metrų.
Hidrografinės sąlygos
Upės priklauso 3 baseinams – Kaspijos, Juodosios ir Azovo jūrų. Aukščiausių kalnų upės alpinio tipo, maitinamos sniego ir ledynų, patvinsta vasarą, nusenka žiemą. Prieškaukazės upės patvinsta pavasarį, dažnai vasarą išdžiūsta. Didžiojo Kaukazo pietinės dalies Užkaukazės ir Mažojo Kaukazo žemutinės dalies upės reguliariai patvinsta pavasarį. Upes, tekančias per karstines sritis (pvz., Vakarų Kaukaze), maitina požeminiai vandenys. Svarbiausios upės: Terekas, Jori, Kura ir jų intakai Sunža, Alazani, Aragva. Daug mažų ežerų, daugiausia karstinių, aukščiausiuose kalnuose – ledyninių. Didžiausias ežeras – Sevanas. Yra apie 2000 ledynų, daugiausia mažų (apie 1 km2 ploto); bendras plotas apie 1400 km2. Didžiausi ledynai: Bezengi, Dychsu (34 km2), Karaugomo (27 km2), Lekziri Inguri (34 km2), Didžiojo Azau (20 km2). Labiausiai apledėję Elbruso ir Kazbeko masyvai.
kalnų ežeras
Dirvožemiai
Didžiojo Kaukazo šiauriniuose šlaituose iki 1000 m aukščio vyrauja kaštonžemiai ir juodžemiai, iki 1300 m – miškų rudžemiai, aukščiau – jauražemiai; pietiniuose šlaituose kalciažemiai. Mažojo Kaukazo vakaruose, žemutiniuose šlaituose, raudonžemiai ir geltonžemiai, aukščiau jų – miškų rudžemiai; rytuose kalciažemiai, aukščiau jų – rudžemiai. Kuros žemumoje gipsažemiai ir druskožemiai, Kubanės žemumoje ir Stavropolio aukštumoje juodžemiai, Pakaspijo žemumoje gipsažemiai, druskožemiai ir pustomieji smėlynai.
Augalija
Prieškaukazėje natūrali augalija – stepės bei miškastepės, ąžuolynai, pušynai, rytuose – kserofiliniai retmiškiai, sąžalynai (šibliakas, frigana), pusdykumės. Kalnų miškų žemutinėje zonoje auga lapuočių miškai su visžaliu pomiškiu, aukščiau – bukynai, eglių, kėnių miškai; miško riba 2000–2200 m aukštyje. Aukščiau – subalpiniai krūmynai (kadagiai, rododendrai ir kita), alpinės pievos; nuo 3000–3500 m aukščio – samanos, kerpės.
Gyvūnija
Kaukaze daugiausia yra Eurazijos gyvūnų: kiškių, stirnų, įvairių elnių, šernų, kiaunių, lūšių, lapių, vilkų, rudųjų lokių. Papėdėms būdingi: kaukaziniai kurmiai, Mažosios Azijos pelėnai, Užkaukazės žiurkėnai; aukštikalnėms: Dagestano ožiai, Kubanės ožiai, snieginiai pelėnai, Prometėjo pelėnai (endemai). Paukščiai: kurtiniai, kaukaziniai ularai, grifai. Driežai: kaukazinės agamos, stepinės agamos. Daug endeminių kaukazinių bestuburių.
Aplinkos apsauga
Saugoma 2,3 % Kaukazo teritorijos (daugiau kaip 1 mln. ha), daugiausia Armėnijoje (apie 7 % jos teritorijos). Svarbiausi saugomi objektai: Kaukazo biosferos rezervatas; nacionaliniai parkai: Paelbrusės, Sevano, Tbilisio, Soči; rezervatai: Teberdos rezervatas, Qızılağaço rezervatas, Pschu–Gumistos, Lagodechi, Zaqatalos, Diližano ir kiti. Daug kurortų (Mineraliniai Vandenys; Juodosios jūros pakrantės kurortai nuo Anapos iki Batumi). Kalnuose alpinizmas, žiemos sportas, turizmas; ganyklinė gyvulininkystė.
3021
Istorija
Antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje susidarė pirmosios Kaukazo genčių sąjungos. Kaukazo tautas veikė huritai, skitai, nuo 7 a. pr. Kr. – graikai (tai rodo mitai apie argonautus, Prometėją ir kiti). 7 a. pr. Kr. Pietų Kaukaze susikūrė Urartu valstybė, 6 a. pr. Kr. – Kolchidės karalystė, 4–3 a. – Iberija (Kartlija), 2 a. pr. Kr. – Kaukazo Albanija ir Armėnija, kuri kariavo su Roma. 1 a. pr. Kr. Iberiją ir Kaukazo Albaniją užvaldė Roma. Nuo 3 a. po Kr. su ja (vėliau Bizantija) dėl Kaukazo varžėsi Persija. Jau nuo 2 a. pamažu plito krikščionybė (pirmoji 301 pakrikštyta Armėnija, apie 330 – Kartlija), po arabų užkariavimų (7 a.) – islamas. 9 a. susikūrė Bagrationų dinastijos valdoma Sakartvelo karalystė, kuri 13 a. pradžioje apėmė visą Kaukazą. Jos klestėjimą 1220 nutraukė mongolų antplūdis. 15 a. antroje pusėje Sakartvelas suskilo į daug valstybių. Nuo 15 a. dėl Kaukazo varžėsi Persija ir Turkija. 16 a. į regioną ėmė skverbtis Rusija, kuri po 1768–74 karo su Turkija prisijungė Šiaurės Osetiją, Kabardą, 1801 – Rytų, o 1803–10 – ir Vakarų Sakartvelą. Po 1827–28 karo su Persija Rusija gavo visą Kaukazo Juodosios jūros pakrantę, o 1816 pradėjo nuoseklų Šiaurės Kaukazo užkariavimą (Kaukazo karas). Rusijos valdžia bandė surusinti Kaukazo gyventojus, bet buvo plėtojama pramonė, transportas.
Nuo 19 a. pabaigos Kaukaze (ypač Sakartvele) plito socialdemokratų idėjos. Per I pasaulinį karą Rusija sėkmingai kariavo su Turkija, kuri siekė užimti Kaukazą. Po 1917 Vasario revoliucijos Laikinoji vyriausybė pripažino Pietų Kaukazo tautų autonomiją. Po Spalio perversmo (1917) 1918 paskelbta Armėnijos, Azerbaidžano ir Sakartvelo nepriklausomybė (ją Paryžiaus taikos konferencijoje 1920 pripažino Antantės valstybės). 1920–21 Sovietų Rusija užėmė Kaukazą ir primetė jo tautoms koministinį režimą. 1920–24 bolševikai sukūrė Kalniečių (vėliau suskirstyta į kelias autonomines sritis) ir Dagestano Autonomines Sovietų socialistines Respublikas (abi priklausė Sovietų Rusijai) bei Užkaukazės federaciją (Armėnija, Azerbaidžanas, Sakartvelas), kuri 1922 tapo viena SSRS respublikų (greta Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos, Baltarusijos ir Ukrainos Sovietų Socialistinių Respublikų). 1936 Užkaukazės federacija suskirstyta į 3 sąjungines respublikas.
Per II pasaulinį karą Kaukaze 1942–43 vyko atkaklios SSRS ir Vokietijos kariuomenių kovos (Kaukazo mūšis). Apkaltinti kolaboravimu su vokiečiais čečėnai ir karačiajai buvo ištremti, daugiausia į Kazachiją ir Vidurinę Aziją (nuo 1956 leista grįžti). Rusinamos ir sovietinamos Kaukazo tautos išsaugojo tautinį identitetą.
Žlugus SSRS Armėnija, Azerbaidžanas ir Sakartvelas 1991 paskelbė nepriklausomybę, 1991 12 (Armėnija ir Azerbaidžanas) ir 1993 10 (Sakartvelas) prisijungė prie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos. Rusijos Federacijoje liko: Dagestanas, Šiaurės Osetija, Kabarda-Balkarija, Karačiajų Čerkesija, Ingušija, Čečėnija (1991 ji paskelbė nepriklausomybę, kurios Rusija nepripažįsta), Adygėja. Dėl etninių ribų neatitinkančio administracinio padalijimo, tautinių siekių slopinimo ir nestabilios ekonominės padėties Kaukazas yra politinės įtampos ir ginkluotų konfliktų regionas (Kalnų Karabachas, Čečėnija ir kita), Šiaurės Kaukaze plinta islamo fundamentalistų idėjos. 2012 Sakartvelas pasitraukė iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos. 21 a. pradžioje Rusija įsitvirtino Čečėnijoje (sukurtas Rusijos valdžiai palankus režimas).