Kaukãzo mšis, SSRS ir Vokietijos karinių junginių kova dėl Kaukazo. Vyko 1942 07 25–1943 10 09.
Skiriami du mūšio laikotarpiai: Vokietijos kariuomenės puolimo (1942 07–1943 01) ir SSRS kariuomenės puolimo (1943 01–10).
Padėtis prieš mūšį
Vokietijos kariuomenės prasiveržimas SSRS pietuose 1942 vasarą sudarė jai galimybes sumušti į pietus ir pietryčius nuo Rostovo buvusią SSRS Pietų fronto kariuomenę, užimti Šiaurės Kaukazą, įsiveržti į Užkaukazę, susijungti su Turkijos kariuomene, sudaryti sąlygas įsiveržti į Artimuosius ir Viduriniuosius Rytus. Vokietija sudarė armijų grupę A (vadas W. Listas). SSRS Pietų ir Šiaurės Kaukazo frontai 07 28 buvo sujungti į Šiaurės Kaukazo frontą (vadas S. Budionnas). Jam pavaldūs buvo Juodosios jūros laivynas ir Azovo karinė flotilė.
Mūšio eiga
1942 07 25 Vokietijos kariuomenė pradėjo puolimą. 1942 08 11 vokiečiai užėmė Maikopą ir Krasnodarą, 08 31 – Anapą, 09 17 prasiveržė prie Novorossijsko. 11–12 dėl SSRS kariuomenės priešinimosi vokiečių daliniai perėjo į gynybą.
SSRS kariuomenei laimėjus Stalingrado mūšį ir puolant Rostovo kryptimi, Vokietijos armijų grupė A, kad nepatektų į apsupimą, 1943 01 ėmė trauktis nuo Kaukazo į šiaurės vakarus. Šiaurės Kaukazo frontas (vadas nuo 1943 01 Ivanas Maslennikovas, nuo 1943 05 – Ivanas Petrovas) 01 03 pradėjo puolimą; vasarį užėmė Maikopą ir Krasnodarą, rugsėjį – Novorossijską, iki spalio – Tamanės pusiasalį.
Mūšio reikšmė
Kaukazo mūšis sužlugdė Vokietijos karinius planus Kaukaze. Jis sukaustė daug Vokietijos karinių junginių ir neleido permesti jų prie Stalingrado.