káukė, religinėse ir kitose apeigose naudojama veido apdanga.
Įvairių tautų kaukės
Manoma, per apeigas kaukes dėvėdavo senovės Egipto, inkų ir daugelio kitų senovės civilizacijų žyniai. Kildinama iš tikėjimo, kad dvasios gali įsikūnyti organinėje ir neorganinėje medžiagoje. Apeiginės kaukės, dažniausiai su atitinkamais kostiumais, dėvimos siekiant susitapatinti su mito herojais, dievais ar dvasiomis. Kai kuriose kultūrose tikima, kad kaukė leidžia ją dėvinčiam asmeniui arba (ir) gamintojui perimti vaizduojamo personažo galias (pavyzdžiui, vilko kaukė nešiotojui galinti suteikti vilko savybių; iš to kildinti tikėjimai pasivertimais – vilkolakiais ir kitais personažais). Kai kurios Vakarų Afrikos gentys tiki, kad kaukių gamintojai šių dvasines galias gali pasitelkti magijai. Kaukės naudojamos iniciacijų apeigose (pavyzdžiui, Konge). Amerikos indėnų, Ramiojo vandenyno salų, kai kurių Afrikos regionų gyventojų apeiginės kaukės vaizduoja blogas, kenkiančias dvasias. Kaukės gaminamos (kad jose galėtų apsigyventi dvasios galios) ir dėvimos (yra dėvėjimo įvairūs draudimai, turintys apsaugoti nuo kaukių dvasių) laikantis nustatytos tvarkos.
kaukė iš Kongo (medis, Antropologijos ir etnografijos muziejus Sankt Peterburge)
2781
Kaukės Lietuvoje
Lietuvoje nuo senų laikų kaukės dažniausiai dėvimos žiemą – per Kalėdų laikotarpį ir Užgavėnes. Buvo manoma, kad tuo metu gausu dvasių, galinčių pakenkti žmonėms, gyvuliams ir laukams. Kaukių dėvėjimo tradicija susijusi su saulėgrįžos švente, vaisingumo papročiais, bandymu apsisaugoti nuo dvasių. Apeigose dažniausiai naudojamos antropomorfinės (čigono, žydo, elgetos), zoomorfinės (ožio, gervės, arklio, rečiau meškos) ir demonomorfinės (velnio, giltinės) kaukės. Žemaitijoje labiau mėgstamos groteskinės žmonių ir gyvulių kaukės, Aukštaitijoje – gyvulių. Medinei žmogaus kaukei būdinga groteskiški bruožai: kreiva didelė nosis, keli kyšą dantys, nevienodo dydžio akys, avikailio ir ašutų barzda. Nuo seno buvo kuriamos pačių vaidintojų iš medžio, beržo tošies, pakulų, šiaudų, popieriaus, bulvienojų, senų apyvokos reikmenų. Kartais dažomos ryškiomis spalvomis. Nuo 20 amžiaus šešto dešimtmečio kaukes daro ir liaudies meistrai.
raganų kaukės (tautodailininkas Antanas Bagdonas, 20 a. antra pusė)
medinė žmogaus kaukė (Žemaitija, 20 amžiaus pirma pusė)
2271