káukė, linksmas alegorinis ar mitologinis rūmų vaidinimas su muzika, šokiais, scenos efektais. 16–17 a. buvo populiarus Italijoje, Prancūzijoje ir ypač Anglijoje (statytas karaliaus rūmuose ir aristokratų namuose). Šokiai, procesijos, draminiai dialogai, kaukėtų aktorių pasirodymai, lyrinės scenos, komiškos intermedijos glaudžiai siejosi su muzika – choro ir solo dainomis, instrumentinės muzikos epizodais, populiariais liaudies ir rūmų šokiais, vokaliniais žanrais (air, baladės, kanconetės, madrigalai), originalia muzika orkestrui (divertismentas ar sinfonia).
Svarbūs kaukės elementai – sudėtingi scenos efektai, puošnios dekoracijos. Kaukę sudarė: procesija, alegorinė kalba arba dialogas, dainos ir šokiai (be kaukių), 8–16 kaukių pasirodymas, pirmoji daina, įžanginis kaukių šokis, antroji daina, kaukių pagrindinis šokis, trečioji daina, bendras dalyvių ir žiūrovų pasilinksminimas, ketvirtoji daina, kaukių grįžimas į sceną ir finalinis šokis. Žymiausi kaukių kūrėjai – B. Jonsonas ir I. Jonesas (1605–31 abu jie pastatė 30 kaukių). 17 a. antroje pusėje kaukėms muziką kūrė J. Blow, H. Purcellis ir kiti kompozitoriai. 17 a. pabaigoje kaukės tapo operos ir į ją panašių žanrų dalimi (kauke vadinta G. F. Händelio opera Akidas ir Galatėja 1718). Kaukės dažnai naudotos kaip interliudai didesniuose dramos kūriniuose.
1571