káukė, veido (kartais tik akių) apdanga, teatro ir teatrališkumo simbolis. Kaukė žymi gyvulio ir žmogaus (laukinio ir civilizuoto), tragiškumo ir komiškumo, racionalaus ir įsivaizduojamo, realumo ir irealumo, gyvybės ir mirties, judrumo ir statiškumo kategorijas. Gali būti žmogaus, gyvūno arba fantastinės būtybės galvos pavidalo ir kitos formos. Daroma iš popieriaus, papjė mašė, medžio, odos, kitų medžiagų.
Buvo senovės graikų (skirtingos tragedijose, komedijose ir satyrų dramose), romėnų vaidinimuose. Alegorinės ir groteskinės kaukės naudotos vidurinių amžių misterijų, farsų spektakliuose, karnavaluose. 16 a. Italijoje susiklosčiusiai commedia dell’arte būdinga kaukės personažai (Arlekinas, Kolombina, Brigela ir kiti). 16–17 a. Italijoje, Prancūzijoje ir ypač Anglijoje buvo populiarūs pramoginiai rūmų vaidinimai – kaukė. Rytų šalių (Indijos, Indonezijos, Japonijos, Kinijos) tradiciniuose vaidinimuose kaukės (arba į kaukes panašus grimas) naudojamos iki šiol.
Nuo 20 a. pradžios kaukes vėl pradėta naudoti (vadinamoji reteatralizacija, remitologizacija). Kartu su marionete jos tapo viena populiariausių teatro raiškos priemonių, nukreiptų prieš natūralizmą ir realizmą literatūroje bei teatre (E. G. Craigo, V. Mejerholdo, N. Jevreinovo, M. Maeterlincko, A. Bloko kūriniuose). 20 a. kaukę ir grimą kaip kaukę naudojo vokiečių ekspresionistai (1914–19), režisieriai B. Brechtas, A. Artaud, J. Grotowskis, T. Kantoras, E. Barba, P. Brookas, A. Mnouchkine, G. Strehleris, R. Wilsonas.
3145