káukė, láidojimo káukė, mirusiojo veido atvaizdas. Kaukė buvo uždedama mirusiajam ant veido ir paprastai su juo palaidojama. Laidojimo kaukės siejamos su protėvių kultu ir tikėjimu į pomirtinį gyvenimą. Medinių, molinių, gipsinių, auksinių laidojimo kaukių aptikta senovės Egipto, Asirijos, auksinių – Pietų Graikijos nekropoliuose (16 a. prieš Kristų). Laidojimo kaukių rasta ir Irane, Ispanijoje, Italijoje (etruskų ir romėnų), Meksikoje (majų karaliaus Pakalo Didžiojo nefritinė kaukė, 7 a. antra pusė, Palenkė), Peru, Sibire (antras tūkstantmetis prieš Kristų–8 a. po Kristaus). Vienos žinomiausių yra auksinės Agamemnono (1876 H. Schliemanno rasta per archeologinius kasinėjimus Mikėnuose, vėliau archeologų tiksliau datuota 16 a. pr. Kr., t. y., keliais šimtmečiais anksčiau nei vyko Trojos karas) ir Tutanchamono (1925 H. Carterio rasta Karalių slėnyje; 14 a. pr. Kr.) kaukės.
Agamemnono kaukė (Nacionalinis archeologijos muziejus Atėnuose)
-laidojimo kaukė