káulai (ossa), žmogaus ir stuburinių gyvūnų griaučių pagrindinės sudedamosios dalys. Skiriamos 4 pagrindinės kaulų rūšys: ilgieji (galūnių kaulai, svarbūs judėjimo funkcijai), trumpieji (riešo, čiurnos kaulai; yra ten, kur reikalinga tvirta sandara ir tam tikras judrumas), plokštieji (kaukolės skliauto kaulai, mentė, dubenkaulis; gaubtos plokštelės, sudarančios kaulines talpyklas), oriniai (supa nosies ertmę, turi oro pripildytų ertmių). Netaisyklingieji kaulai (pvz., slanksteliai) yra sudėtingos formos, jų dalys gali turėti įvairių kaulų rūšių bruožų. Kaulo reljefas nelygus, su įvairiais iškilimais raumenims prisitvirtinti, sąnario judrumui užtikrinti (atauga, krumplys, gūbrys, skiauterė ir kita) ir įdubimų, kuriuos įspaudžia gretimi organai – sausgyslės, nervai, gyslos (vaga, anga, įspaudas ir kita).
Kaulai susideda iš antkaulio (standžios plėvės, supančios visą kaulą iš išorės ir vidaus, išskyrus sąnarinius paviršius; joje yra daug kraujagyslių, limfagyslių ir nervų), kaulinės medžiagos (susideda iš kaulinio audinio, kraujagyslių ir nervų) ir kaulų čiulpų. Kaulinės medžiagos struktūrinis vienetas yra osteonas. Kaulinė medžiaga nevienalytė: kaulų paviršių dengia tankioji medžiaga, gilumoje yra puri akytoji medžiaga, susidedanti iš įvairiomis kryptimis susikertančių kaulinių sijelių, kurių tarpus užpildo kaulų čiulpai.
Žmogaus kaulų formavimasis (osteogenezė) prasideda gemalo vystymosi 7 savaitę iš gemalinio jungiamojo audinio arba kremzlių. 8 savaitę atsiranda kaulėjimo taškai ilguosiuose kauluose, per trečiąjį mėnesį – ir kituose kauluose. Naujagimio visų ilgųjų kaulų kūnai būna sukaulėję, taip pat dauguma kaukolės kaulų, kaulėjimo taškų yra slanksteliuose ir kituose kauluose. Vaikui augant atsiranda vis naujų kaulėjimo taškų, ypač intensyvus kaulėjimas vyksta brendimo laikotarpiu. Pagal kaulėjimo taškų atsiradimo eiliškumą ir dydį nustatomas kaulinis individo amžius, kuris bendraamžių vaikų gali būti skirtingas.