káulo dirbinia, dirbiniai iš medžiojamų kanopinių gyvūnų, galvijų ir žuvų kaulų, dramblių, mamutų durklų, vėplių ilčių, vėžlių šarvų, hipopotamų ir banginių dantų, galvijų ir kitų kanopinių gyvūnų ragų. Tai skulptūrėlės, veidrodžių ir paveikslų rėmai, knygų aptaisai, liturginiai reikmenys, papuošalai, buities daiktai, darbo įrankiai, ginklai, dirbinių iš kitų medžiagų atskiros dalys bei detalės. Gaminant kaulo dirbinius kaulas pjaustomas, drožiamas, presuojamas, poliruojamas, šlifuojamas, raižomas, dažomas, ištapomas, lakuojamas, inkrustuojamas metalu, medžiu, gintaru, brangakmeniais. Kaulo dirbiniai gali būti dekoruojami geometriniu ir augaliniu ornamentu, kartais figūrinėmis kompozicijomis, ažūru.
Istorinė apžvalga
Kaulo dirbiniai kuriami nuo ikiistorinių laikų. Akmens amžiuje įvairiuose žemynuose buvo gaminama darbo įrankiai, ginklai, papuošalai: adatos, žeberklai, strėlių antgaliai, ietigaliai, kaklo vėriniai, amuletai. Senovės Egipte ir Mesopotamijoje kaulu buvo inkrustuojami baldai, juvelyrika. Kaulų dirbinių gamyba dar ikiistoriniais laikais tapo Centrinės Azijos (Indija), Tolimųjų Rytų (Kinija, Japonija) ir šiaurės tautų tradicine amatų šaka. Senovės Graikijoje kaulu (dažniausiai dramblio) buvo dengiamos skulptūros (chrizoelefantina), skeptrai, skrynios, dėžutės ir kita. Senovės Romoje iš kaulo buvo kuriama smulkioji plastika, daromos peilių rankenos, šukos, piksidės, šaukštai, rašymo pagaliukai (stiliai). Kaulo dirbiniai buvo populiarūs Bizantijoje. Iš medžiojamų kanopinių gyvūnų ir galvijų kaulų gaminti buities ir dekoratyviniai dirbiniai, iš dramblio kaulo – šventųjų skulptūrėlės, altorėliai, vadinamųjų konsulų diptikai, knygų ir baldų aptaisai. Po Romos imperijos žlugimo Europoje kaulo dirbiniai buvo nepopuliarūs, jais vėl susidomėta Karolingų laikais (8–9 amžiuje). Iš kaulo kurtos reljefinės plaketės, knygų aptaisai. Romaniniu laikotarpiu kaulo dirbinių dirbtuvės kūrėsi Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Flandrijoje. 11–12 a. kaulo dirbiniais garsėjo Vokietija (Kölnas) ir Flandrija (Lježas), Pietų Italija (Salerno, Sicilija). Gaminti altoriai (Salerno katedros antepedijus, 12 a.), relikvijoriai, krucifiksai, šachmatai, šaškės, medžioklės ragai. Gotikos laikotarpiu atsirado naujų kaulo dirbinių rūšių (kurta apvalioji skulptūra), kito jų stilistika, kaulas buvo dažomas, auksuojamas. Iškilo Paryžiaus mokykla. Renesanso laikais pagausėjo pasaulietinių kaulo dirbinių (taurių, puodelių, šaukštų, skrynelių). Venecijoje garsėjo Embriachi šeimos dirbtuvė, kuri nuo 14 a. pabaigos iš arklių, galvijų kaulų, rečiau dramblio kaulo gamino altorių retabulus (triptikas kartūzų vienuolyne Pavijoje, 1409), religinės tematikos reljefines plaketes, smulkiąją plastiką, brangenybių skryneles. Kaulo dirbiniai vėl išpopuliarėjo baroko laikais. Kaulą nustota dažyti, auksuoti, vertintas jo natūralumas. Prancūzijos kaulo dirbiniams (ypač Dieppe’o mokyklai) darė įtaką skulptūra, Vokietijos – grafika. 16–17 a. Ispanijoje ir Portugalijoje, pagausėjus iš kolonijų vežamo dramblio kaulo buvo kuriamos sudėtingos figūrinės kompozicijos. 17 a. garsėjo Vokietijos (Chr. Angermairas, M. Dinglingeris, B. Permoseris, I. Elhafenas) ir Flandrijos (F. Duquesnoy, G. van Opstalis, L. Feydherbe’as, F. Bossuy) meistrų dirbiniai – baroko stiliaus bokalai ir puodeliai su aukso ir sidabro aptaisais, mitologinių herojų ir šventųjų skulptūros, portretinė skulptūra, vazos, skrynelės. 18 a. plito ant kaulo plokštelių išraižytos miniatiūros (ypač peizažai). Meniškiausi kaulo dirbiniai kurti Vokietijoje. 19 a. kaulas daugiausia naudotas smulkiems dirbiniams (kandikliai, tabakinės, pudrinės, vėduoklės, puodeliai), papuošalams, dekoro elementams gaminti. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kurti moderno krypties kaulo dirbiniai (C. van der Stappenas, Belgija). Dramblio kaulą vertino ir dažnai savo kūryboje naudojo art deco skulptoriai (F. Preissas, Vokietija, D. H. Chiparusas, Rumunija, B. Zachas, Austrija, C. Colinet, Prancūzija, ir kiti), baldų dizaineriai (É. J. Ruhlmannas, Prancūzija). 20 a. antroje pusėje kaulas daugiausia taikytas juvelyrikos, dekoratyviniams metalo, medžio ir kitiems dirbiniams inkrustuoti. Kaulo dirbiniai populiarūs įvairių rūšių kaulo apdirbimą plėtojančiose šalyse ir vietovėse: Sibire (Tobolskas, Cholmogorai, Čiukčių pusiasalis), Šiaurės vakarų Amerikoje (Aliaskos pusiasalis, Kanada), Afrikoje (Zimbabvė, Kenija, kita), Indijoje, Kinijoje (Pekinas, Šanchajus, Guangdžou).
Kaulo dirbiniai Lietuvoje
Lietuvoje paleolito (dešimtas–devintas tūkstantmetis prieš Kristų) ir mezolito (aštuntas–penktas tūkstantmetis prieš Kristų) laikotarpiu plito kauliniai ietigaliai, žeberklai, vadinamieji Lyngby kapliai, durklai, įtveriamieji ir su skyle kotui kirveliai. Neolito laikotarpiu (ketvirtas–antras tūkstantmetis prieš Kristų) gausėjo kaulinių ginklų (įvairių formų strėlių antgaliai, durklai, kirviai, ietigaliai), darbo įrankių (žeberklai, adatos, ylos, peiliai, gremžtukai, kastuvėliai, kapliai, kaltai), papuošalų (žvėrių dantų vėriniai, smeigtukai). Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų piliakalniuose (Moškėnų, Petrešiūnų, Nevieriškių, Norkūnų, Velikuškių, Vosgėlių, Vorėnų) aptinkama kaulinių ginklų, darbo įrankių, amuletų, papuošalų. Pirmaisiais amžiais po Kristaus gausėjant geležies dirbinių, kaulo dirbinių mažėjo, iš kaulo daryti buitiniai ir dekoratyviniai gaminiai (šukos, ginklų rankenos, peilių kriaunos), kaulas dažniau naudotas puošti, inkrustuoti. Kapuose (Plinkaigalis, Kėdainių rajono savivaldybė) randama geriamųjų ragų su ornamentuotais metalo aptaisais. 8–10 a. buvo populiarūs kauliniai kario aprangos ir žirgo kamanų elementai. 12–14 a. kaulo dirbinių daugiausia randama Trakų, Gardino, Kernavės ir Vilniaus pilių archeologiniuose sluoksniuose (šachmatai iš Trakų, ornamentuotos ir ažūrinės kaulo plokštelės iš Gardino, diržo apkaustai iš rago plokštelių, Vilniaus Žemutinė pilis). Kaulas buvo pjaustomas, tekinamas, virinamas, kad suminkštėtų, raižomas. Gotikos laikotrapiu (14 a. antra pusė–16 a. pabaiga) iš įvežtinio dramblio kaulo ir galvijų bei medžiojamųjų kanopinių gyvūnų (elnių, stumbrų, stirnų, briedžių) kaulų ir ragų buvo gaminama smulkioji plastika, aprangos (diržų antgaliai ir apkaustai) ir žirgo kamanų (laužtukai) puošmenos, kryželiai, rožiniai, baldų, muzikos instrumentų detalės ir kita. Plito įvežtiniai kaulo dirbiniai (popiežiaus Urbono VI dovanotas dramblio kaulo altorėlis, Jogailos perduotas Vilniaus katedrai, 14 a. trečias ketvirtis). 16–17 a. vietos ir iš Lenkijos, Čekijos, Vokietijos atvykę meistrai gamino kaulo plastiką, reljefiškai dekoruotus puodelius, religinės tematikos plokšteles, amuletus, medalionus, kaulu buvo inkrustuojama šarvai, valdžios atributai, ginklų rankenos, baldų atlošai, raižyto kaulo plokštelėmis – šaunamieji ginklai. 17 a. antroje pusėje–18 a. plito iš Artimųjų ir Tolimųjų Rytų, Vakarų Europos įvežami prabangūs kaulo dirbiniai (smulkioji plastika, puodeliai, bokalai, taurės, šachmatai, kita). Vietos meistrai (drožėjai, raižytojai, auksakaliai) iš kaulo gamino įvairios paskirties dėžutes, taures, tabakines, kandiklius, parakines, miniatiūromis ištapytas ir reljefines kaulo plokšteles, baldų, muzikos instrumentų detales, vėduoklių plokšteles, lazdų antgalius. 19 a. plito smulkūs kaulo dirbiniai, buvo madingos kaulinės šukos (ypač iš vėžlio kaulinių plokštelių), dėžutės, pudrinės, papuošalai, rėmeliai, sagos. Dvaruose buvo populiarios iš medžiojamų kanopinių gyvūnų ragų padarytos kabyklos, net baldai. 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais amatininkai gamino kaulinius mažmožius, kaulu inkrustavo baldus. Nuo 20 a. vidurio kaulas naudojamas taikomosios dailės dirbiniams dekoruoti. Juo inkrustuojami medžio (J. Prapuolenio baldai), odos (L. Vasiliauskas), metalo (K. Petrikaitė-Tulienė) dirbiniai. Dėl spalvos ir dekoratyvinių ypatybių kaulą dažnai naudoja juvelyrai (A. Šepkus, Marytė Dominaitė‑Gurevičienė ir Arvydas Gurevičius, B. Stulgaitė, V. Matulionis, Ž. Bautrėnas, S. Virpilaitis, V. Zaturskis, B. Sietinšienė, Solveiga ir Alfredas Krivičiai, kiti).
dekoratyvinė vaza (dailininkas N. Vereščiaginas, Rusija, 18 a. pabaiga, Ermitažas Sankt Peterburge)
segė (dailininkė B. Stulgaitė, mamuto kaulas, sidabras, 1985; © LATGA, 2020)
L: T. K. Penniman Pictures of Ivory and Other Animal Teeth, Bone and Antler Oxford 1952; G. Wills Ivory London 1970; Zapadnoevropejskaja kost′ IX–XIX vekov iz sobranija Ėrmitaža Leningrad 1977; A. MacGregor Bone, Antler, Ivory and Horn: the Technology of Skeletal Materials Since the Roman Period Beckenham 1985.
2972