Kaũno istòrija
Gyvenvietės pradžia
Miesto teritorijoje aptikta paleolito (Eiguliuose), mezolito (Lampėdžiuose) laikotarpių stovyklaviečių. Yra keli geležies amžiaus piliakalniai: Eigulių piliakalnis, Marvelės, Pajiesio (Napoleono kalnas), Aukštųjų Šančių, Veršvų piliakalnis, Virbališkių, Pakalniškių piliakalnis, šalia jų aptikta to laikotarpio gyvenviečių liekanų. Miesto pradžia siejama su dabartinėje miesto teritorijoje tyrinėtais Marvelės kapinynu, Sargėnų kapinynu, Veršvų kapinynu, Eigulių kapinynu. Daug 10–12 a. kapų su įkapėmis iš įvairių kraštų rodo netoliese buvus didelę gyvenvietę ir su ja susijusią prekyvietę. Gyvenvietė buvo regiono prekybos ir administracijos centras su mišrios etninės kilmės bendruomene. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad šioje vietoje buvusią gyvenvietę Quaynu vardu 1140 paminėjo arabų geografas al Idrisi.
Kauno herbas
Pirmo tūkstantmečio antroje pusėje–14 a. Nemuno ir Neries santakoje buvo dvi gyvenvietės. Šalia Kauno pilies dabartinės teritorijos buvusi gyvenvietė iki 13 a. užėmė 1 ha retokai apstatytą teritoriją, o 14 a. pastačius pilį kurį laiką užėmė 1,5 ha plotą ir tenkino pilies poreikius. Netoliese prie Nemuno 14 a. sparčiai plėtėsi kita gyvenvietė.
Archeologinių tyrimų duomenimis, pirmasis miesto raidos etapas truko nuo 14–15 a. sandūros (susiklostė pastovus gatvių tinklas) iki 16 a. pradžios (prasidėjo mūrinė statyba). 15 a. pradžioje miesto teritorija apėmė apie 20 ha plotą tarp dviejų upių esančioje pakilumoje, apie 2,6 ha aikštę supo taisyklingi kvartalai su miestiečių sklypais. Miesto planas atitiko pagrindinius vidurinių amžių miesto sandaros principus. Statybų raida buvo intensyvi (aptikti 5–7 stratigrafiniai horizontai). Staiga įsivyravusi kokybiškesnė keramika rodo, kad į miestą atsikėlė pirklių ir amatininkų.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai
Kauno pilis ir senamiestis
Pirmą kartą Kaunas minimas 1361 Vygando Marburgiečio kronikoje aprašant kryžiuočių pasirengimą pulti Kauno pilį (1362). 1408 Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Magdeburgo teisės Kaunui suteikimo privilegija įteisino asmeniškai laisvų ir ūkiškai savarankiškų pirklių bei amatininkų bendruomenės savivaldą. Kartu Vytautas miestui perleido pelningas monopolines įmones: svarstykles (jomis buvo sveriamos į miestą atvežamos ir išvežamos prekės), vaškinę (tikrino eksportuoti ruošiamo vaško kokybę) ir karpyklą (baigė apdoroti audinius). Kauno teisinį ir ūkinį imunitetą toliau plėtė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų privilegijos: 1415 Vytauto, 1432 Žygimanto Kęstutaičio, 1440 Kazimiero Jogailaičio (leido kasmet rengti 8 d. mugę), 1449 Kazimiero Jogailaičio (uždraudė į Kauną atvykusių pirklių mažmeninę prekybą), 1492 Aleksandro (paskelbė kauniečių tarpininkavimo teisę, patvirtino anksčiau susiklosčiusią sankrovos teisę, pagal kurią atvykusiems pirkliams nebuvo leidžiama prekiauti tarpusavyje).
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Kaunas plėtojosi kaip prekybos ir amatų centras. Nemunu prekiauta su Prūsija ir Lenkija, kitais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestais. Mieste ilgą laiką veikė muitinė, 1441–1532 – Hanzos kontora. 15 a. Kaune pradėjo kurtis vokiečių, 16 a. antroje pusėje – lenkų pirklių ir amatininkų bendruomenė. 16 a. antroje pusėje įsisteigė pirmieji 4 cechai, iki 17 a. pabaigos – 12, iki 18 a. pabaigos – dar 10 cechų. 16–18 a. iš viso veikė 23 cechai, kurie vienijo apie 36 sričių amatininkus (chirurgus‑barzdaskučius, laivavedžius, audėjus, siuvėjus, ginklakalius, stiklius ir kitus). Iš pradžių stačiakampis miesto planas taikytas senojoje dalyje, Rotušės aikštės aplinkoje, nuo 16 a. vidurio taip pertvarkyta ir rytinė miesto dalis.
Kauno miesto panorama nuo Nemuno (T. Makowskio raižinys, 17 a. pradžia)
Kaunas dar 15 a. pradžioje įgijo herbą. Miestiečių valdžią sudarė trys institucijos: vaitas, taryba, arba magistratas (12 tarėjų ir 4 burmistrai), ir suolininkų teismas (12 asmenų). Kauno pilyje bajorai rinkdavosi į apskrities seimelius. Kaune gyveno bajorų ir dvasininkų, turinčių savo jurisdikas. Mieste nuo 15 a. pradžios kūrėsi katalikų vienuoliai: pirmieji – pranciškonai, nuo 17 a. pradžios – dominikonai ir bernardinai, nuo 1642 – jėzuitai. Prie parapinės bažnyčios, vienuolynų, magistrato veikė mokyklos.
16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje Kaunas išgyveno didelį ūkinį pakilimą. Per Abiejų Tautų Respublikos karus su Rusija ir Švedija Kauną 1655–61 buvo okupavusi Rusijos, 1655 09 – Švedijos kariuomenė; 1655 miestas buvo sudegintas ir išplėštas; 1657 kilo maro epidemija. Po karo toliau plėtojosi priemiesčiai, Neries dešiniajame krante pradėta statyti Radvilų miestelį Vilijampolę. 1682 Kaune uždraudus kurtis žydams, jie kėlėsi į Vilijampolę. Beveik atstatytas Kaunas per Šiaurės karą 1701–07 vėl buvo sudegintas ir sugriautas, 1708 dėl netaisomų krantinių miestui daug žalos padarė patvinusi Neris. Bajorai ir turtingieji pirkliai pusvelčiui supirko griuvėsius, kūrė dideles valdas ir statydinosi rūmus. 1732 Kaunas degė. 18 a. miesto teritorija nedidėjo, 8 dešimtmetyje dar buvo daug tuščių sklypų. 18 a. 3 dešimtmetyje susiklostė palankesnės sąlygos amatams ir prekybai. Nuo 1771 buvo rekonstruojama rotušė ir parapinė bažnyčia. Sustiprėjęs Kaunas prisidėjo prie Ketverių metų seimo (1788–92) reformų.
Rusijos imperijos valdžioje
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) Kaunas, kaip ir didžioji Lietuvos dalis, prijungtas prie Rusijos imperijos. 1800 gaisras sunaikino trečdalį miesto. 1808 magistratą pakeitė 6 asmenų miesto dūma, kuri veikė iki 1870. 1812 06 24 ties Kaunu pontoniniais tiltais į Rusijos imperijos teritoriją persikėlė pagrindinės Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I karinės pajėgos; 12 03 Prancūzijos kariuomenė iš miesto pasitraukė, mieste kilo gaisras. 1817 mieste buvo 200 namų. 1843 miestas tapo Kauno gubernijos centru, jame įkurdinta gerokai didesnė Rusijos imperijos karinė įgula. 1847 imperatorius Nikolajus I patvirtino Kauno plėtros planą. Pagal jį į rytus nuo senamiesčio pradėta statyti naujamiestį. Suformuotas stačiakampis gatvių tinklas, šachmatine tvarka išdėstytos trys aikštės, platus pagrindinis bulvaras. 1855 granito luitais sutvirtinta Nemuno krantinė, rotušėje įrengta rezidencija pravažiuojančiam carui. 1850–60 mieste pastatyta 570 naujų namų, 1872 – Choralinė sinagoga.
Kaunas, dabartinė Žemaitijos sostinė (vario raižinys, 1850, dailininkas Antoni Oleszczyński; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Nikolajaus prospektas (19 a. pabaiga; dabar Laisvės alėja)
Miestas toliau buvo plečiamas pagal 1871 imperatoriaus Aleksandro II patvirtintą planą. 1879 Kaunui suteiktas Rusijos imperijos I klasės pasienio karinės tvirtovės statusas (Kauno tvirtovė), 1882–1914 vyko tvirtovės statyba. Ji darė įtaką miesto plėtrai – 1887 patvirtintos taisyklės, kurios ribojo pastatų aukštį, jų statybą tam tikrose vietose, naujas statybas turėjo aprobuoti tvirtovės komendantas. 1889 prie Kauno prijungtas Žaliakalnis. 1860–1910 pastatyti 2148 nauji namai. 1853 Vilijampolėje atidaryta Volfo alaus darykla. 1862 įsteigta pirmoji metalo pramonės įmonė Minerva. Vėliau tokių įmonių pastatyta Karmelitų, Šančių ir geležinkelio stoties rajonuose. 1880 mieste buvo 45 pramonės įmonės, jose dirbo 1018 darbininkų.
1820 baigta tiesti Sankt Peterburgo–Varšuvos plento Kauno–Suvalkų, 1835 – Kauno–Zarasų atkarpą. 1861 pradėta eksploatuoti geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva atkarpa Kaunas–Prūsijos siena, 1862 iškasus geležinkelio tunelį – atkarpa Kaunas–Lentvaris. 1887 pradėta akmenimis grįsti miesto gatves. 1891–92 nuo Rotušės iki geležinkelio stoties įrengtas arklinis tramvajus, vadinamoji konkė. 1900 pradėjo veikti elektrinė, pagrindinėse gatvėse įrengti žibintai. 1843 pradėta leisti pirmąjį miesto ir gubernijos laikraštį Kovenskie gubernskie vedomosti. 1848 M. Zimelovičiaus spaustuvėje išspausdinta pirmoji Kaune lietuviška knyga.
Kauno keleivių prieplauka (19 a. pabaiga)
1860 įsteigta trijų klasių mergaičių mokykla vėliau išsiplėtė į gimnaziją. 1870 susikūrė Skaitymo mėgėjų draugija, kurios iniciatyva buvo įkurta pirmoji viešoji biblioteka. 1876 įvyko rinkimai į miesto dūmą (išrinkta 70 atstovų). 1883 įsteigtas Kauno apygardos teismas. 1898 pradėta kurti miesto muziejų.
Kauno tvirtovės kariuomenės Šv. Petro ir Povilo soboras (19 a. pabaiga–20 a. pradžia; Vytauto Didžiojo karo muziejus)
1864 Rusijos valdžios sprendimu į Kauną iš Varnių perkelti Žemaičių (Telšių) vyskupijos centras ir Žemaičių kunigų seminarija. 1904 panaikinus lietuvių spaudos draudimą lotyniškaisiais rašmenimis ir 1906 paskelbus Rusijos imperijos Laikinuosius draugijų ir sąjungų nuostatus, pagyvėjo Kauno lietuvių visuomeninis gyvenimas. 1904 atidarytas pirmasis lietuvių J. Naujalio knygynas, 1905 – Banaičio spaustuvė. Kaune veikė daugelio lietuvių draugijų (daugiausia katalikiškos krypties) centrinės valdybos: Šv. Kazimiero draugijos (nuo 1905), Saulės, Motinėlės (abi nuo 1906), Blaivybės (nuo 1908) draugijų. Įsikūrė Dainos draugija (nuo 1899), Šv. Juozapo darbininkų draugija (nuo 1906), Šv. Zitos draugija (nuo 1907). Įkurta pirmoji Saulės mokytojų seminarija, 1911 – Kauno lietuvių bankas. 1913 pastatytas pirmasis lietuvių visuomenės inicijuotas statinys – Saulės draugijos rūmai (1923 įsikūrė mergaičių progimnazija, 1926 – Saulės gimnazija). 1914 mieste surengta III lietuvių dailės paroda.
Vokietijos kariuomenė Kaune (1915)
Prasidėjus I pasauliniam karui (1914–18) mieste įvesta karo padėtis. Dalis pramonės įmonių evakuota į Rusiją, iš miesto pasitraukė daug gyventojų. 1915 08 po 11 parų trukusių kautynių Kauną užėmė Vokietijos kariuomenė ir okupavo jį iki 1918 pabaigos. 1915 įsteigta lietuvių Aušros gimnazija, nuo 1916 lietuvių kalba buvo spausdinamas vokiečių okupacinės administracijos dienraštis Dabartis.
Nepriklausomos Lietuvos metai
Bolševikams veržiantis į Lietuvą, 1918 12 31 iš Vilniaus į Kauną persikėlė Lietuvos Vyriausybė, jos įstaigos ir kariuomenės vadovybė. Kaunas tapo laikinąja valstybės sostine: 1919–40 čia veikė Lietuvos Vyriausybė, 1920–27 ir 1936–40 – Seimas, 1920–40 – Prezidentūra. Sparčiai plečiama Lietuvos kariuomenė 1919 pradžioje Kaune, vėliau ir didesnėje Lietuvos dalyje įtvirtino Lietuvos laikinosios vyriausybės valdžią. 1920 05 15 Kaune pradėjo posėdžiauti Steigiamasis Seimas.
Lietuvos prezidentas ir Vyriausybės nariai išlydi karius į frontą (1919 pabaiga)
Bendrovės Maistas skerdyklos (20 a. 4 dešimtmetis)
Kauno planas (1922–23, spalvota litografija; Vytauto Didžiojo karo muziejus)
Miestas plėtėsi: 1919 prie Kauno prijungta Vilijampolė, Žemieji Šančiai ir Žaliakalnio šiaurės rytų teritorija, 1931 – Aukštoji Panemunė, Aleksotas ir Aukštieji Šančiai. 1918–40 Kaunas buvo didžiausias Lietuvos pramonės centras. Išsiplėtė maisto, baldų, poligrafijos ir ypač tekstilės (Drobė, Liteksas, Kauno audiniai), sunyko metalo apdirbimo pramonė. Įsikūrė monopolijų (Maistas, Pienocentras, Lietūkis ir kitų) centrai. 1940 pradžioje veikė 412 įmonių ir dirbtuvių. Kaune veikė didžiausi Lietuvos bankai. 1919 pradėjo veikti nuolatinė Kauno radijo stotis (1926 pradėtos Lietuvos radijo transliacijos). 1924 pradėjo kursuoti autobusai, 1929 įrengtas vandentiekis, 1931 Žaliakalnyje, 1935 Aleksote įrengti keltuvai (funikulieriai).
Kaune įvairios organizacijos rengė kongresus, suvažiavimus, konferencijas, šventes. 1920 Lietuvių meno kūrėjų draugija įkūrė Dramos vaidyklą, suvaidinti pirmieji dramos ir operos spektakliai. 1921 atidarytas Karo muziejus, šalia jo atidengtas paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę, 1934 prie paminklo palaidoti Nežinomo kareivio palaikai. 1925 atidaryta M. K. Čiurlionio meno galerija. 1939 Kaune įvyko Europos krepšinio čempionatas. Mieste buvo leidžiami visi svarbiausi Lietuvos periodiniai leidiniai. 1920–22 veikė Aukštieji kursai, 1922 įsteigtas Lietuvos universitetas (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas), 1922 – Kauno meno mokykla (1939 gavo aukštosios mokyklos teises), 1931 – Aukštoji karo mokykla, 1936 – Veterinarijos akademija, 1934 – Aukštieji kūno kultūros kursai. 1939 Kaune veikė 20 gimnazijų, 6 aukštesniosios specialiosios mokyklos.
Lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvių eisena Nepriklausomybės aikštėje Kaune (1933 07 20; Kauno miesto muziejus)
Pastatas, kuriame 1920–27 posėdžiavo Lietuvos Respublikos Seimas (dabar Maironio gimnazija)
20 a. 4 dešimtmetyje pastatyta daug modernios architektūros statinių. Suformuoti nauji K. Donelaičio, Kęstučio, V. Putvinskio, Maironio ir kitų centrinės Kauno dalies gatvių, Žaliakalnio kvartalai. Kaunas tapo didelių socialinių kontrastų miestu – darbininkų gyvenamuosius rajonus (vadinamoji Brazilka Žaliakalnyje, Šančiai, Vilijampolė) sudarė lūšnynų kvartalai be vandentiekio ir kanalizacijos. 1936 06 čia įvyko Kauno darbininkų demonstracija ir streikas. Daugėjo gyventojų (1 lentelė), keitėsi jų tautinė sudėtis (2 lentelė).
Sovietų okupacija
1940 06 15 Kauną okupavo SSRS kariuomenė, liepos mėnesį prasidėjo lietuvių visuomenės veikėjų suėmimai. 1941 06 14–19 iš Kauno ištremti 1849 gyventojai (642 šeimos). Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui 1941 06 23 Lietuvių aktyvistų frontas Kaune pradėjo sukilimą (Birželio sukilimas). Sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė 06 23 paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Siekta atkurti valdžios institucijas, buvusias iki 1940 06 15. 1941 06 25 Kauną užėmė Vokietijos kariuomenė. 1941 08 05 vokiečių administracijos priversta Lietuvos laikinoji vyriausybė sustabdė savo veiklą. Naciai Kauno tvirtovės fortuose vykdė masines žudynes (IX ir VII fortuose buvo žudomi daugiausia žydai, VI – laikomi ir žudomi SSRS karo belaisviai). Vilijampolėje 1941 08 buvo įsteigtas žydų getas, 1943 – koncentracijos stovykla.
Bendras Kauno vaizdas (1940)
Vokietijos kariuomenė vengdama apsupimo 1944 08 01 pasitraukė iš Kauno be mūšio. Vokiečiai susprogdino svarbius miesto objektus: elektrines, tiltus, vandentiekio stotis, geležinkelio tunelį ir stotį, sunaikino daugelį pramonės įmonių. Įmonės atstatytos 1945–48. Tuojau po karo sovietų valdžios nurodymu suniokotas Karo muziejaus sodelis – pagrindinis Lietuvos valstybingumo simbolis. Šančiuose buvo dislokuota sovietų desantinės kariuomenės divizija.
20 a. 6–9 dešimtmetyje plėtota sunkiosios ir lengvosios pramonės šakos: mašinų gamyba, statybinių medžiagų, metalo gaminių, baldų, medienos apdirbimo, popieriaus, poligrafijos, stiklo, tekstilės, trikotažo, avalynės pramonė, energetika. Sukurta staklių, radiotechnikos, elektronikos, chemijos pramonė. 1960 pastatyta Kauno hidroelektrinė. 1962 nutiestas dujotiekis. 1966 pradėjo kursuoti troleibusai. Toliau plėtėsi miesto teritorija: 1946 prie Kauno prijungti Petrašiūnai, Marvelė, Lampėdžiai, 1959 – Kleboniškis, 1961 – Palemonas. 20 a. 8–9 dešimtmetyje gyvenamieji rajonai sparčiai statyti šiaurės ir šiaurės rytų kryptimi (Kalniečiai, Eiguliai). 1950 Kauno universitetas reorganizuotas: jo humanitariniai fakultetai perkelti į Vilnių (Kauno kaip humanitarinės kultūros centro reikšmė sumažėjo), kitų fakultetų pagrindu įkurti Kauno politechnikos institutas ir Kauno medicinos institutas, iš Dotnuvos atkelta Lietuvos žemės ūkio akademija, 1945 įkurtas Lietuvos kūno kultūros institutas. 20 a. 5–9 dešimtmetyje Kaune veikė vienintelė sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvoje kunigų seminarija.
1919–50 Kaunas buvo Kauno apskrities, 1950–53 – Kauno srities centras. Nuo 1950 dešiniakrantis Kaunas buvo Vilijampolės rajono centras, kairiakrantis priklausė Panemunės rajonui (centras Garliavoje). 1955 abu rajonai sujungti į Kauno rajoną.
Po II pasaulinio karo Kaunas buvo svarbus dvasinės opozicijos sovietiniam režimui centras. 1955 11 02 per Vėlines deginant žvakes karių kapinėse ir giedant tautines giesmes įvyko susidūrimas su milicija. 1972 05 14 Laisvės alėjoje susideginus R. Kalantai ir 05 18 valdžios nurodymu jo palaikus išvežus į kapines anksčiau laidotuvėms numatyto laiko, prie R. Kalantos namų Vilijampolėje prasidėjo stichiška antisovietinė demonstracija, kuri greitai persimetė į miesto centrą. Neramumai tęsėsi iki 05 20, juos slopino Vidaus reikalų ministerijos ir KGB pajėgos, sulaikyta daugiau kaip 400 asmenų. 1988 06 10 įsikūrė Kauno Sąjūdžio rėmimo grupė. 1988 10 09 Karo muziejaus bokšte iškelta Nepriklausomos Lietuvos vėliava. Muziejaus sodelyje atstatyti J. Basanavičiaus, S. Daukanto, Maironio, V. Kudirkos, M. Jankaus ir P. Vileišio biustai, 1989 02 16 – Laisvės paminklas, 1990 02 16 – paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę, V. Putvinskio ir S. Žukausko biustai, 1990 11 perlaidoti Nežinomo kareivio palaikai. Siekiant plėtoti humanitarinę kultūrą 1989 atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. 1994 vėl įkurta Kauno apskritis.
Kauno Žalgirio ir Maskvos CASK klubų krepšinio rungtynės Sporto halėje 1986
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę
20 a. 10 dešimtmetyje–21 a. pradžioje sumažėjo didžiųjų pramonės įmonių gamybiniai pajėgumai, dalis įmonių (guminės avalynės fabrikas Inkaras, radijo gamykla Banga, Šilko kombinatas) bankrutavo. Įsteigta nedidelių ir vidutinių lengvosios, baldų, maisto pramonės įmonių. Vietoj sovietmečiu veikusio saldainių fabriko įkurta didelė įmonė – šokolado fabrikas Kraft Foods Lietuva. Gamybą išplėtė vaistų fabrikas Sanitas. 1999 Marvelėje pradėję veikti miesto nuotekų valymo mechaniniai cheminiai įrenginiai 70 % sumažino nuotekų užterštumą. 2003 patvirtintas naujas Kauno savivaldybės teritorijos bendrasis planas.
1
*gyventojų surašymų duomenys
2
-Kaunas
L: R. Civinskas, L. Glemža Kauno miestiečių elito kaita 1764–1831 metais Kaunas 2018; Kauno istorijos metraštis 18 t. Kaunas 1998–2020; Z. Kiaupa Kauno istorija: Nuo seniausių laikų iki 1655 metų t. 1 Vilnius 2010; Z. Kiaupa, L. Glemža Kauno istorija: Nuo 1655 iki 1795 metų t. 2 Kaunas 2023.
7
1935
1641