Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas

Kaũno sunkijų darb kaljimas, Kaũno kaljimas, buvo Kauno centre. Pradėtas statyti 1858, baigtas – 1865. Iki 1879 kalėjimo pastatas priklausė privačiam asmeniui, nuo 1879 – valstybei. 1918–40 kalėjimo filialais buvo Devintasis fortas ir Dimitravo priverčiamojo darbo stovykla. Kalėjime kalėjo 1863–1864 sukilimo dalyviai (A. Mackevičius, M. E. Andriolis), 1920 Kauno įgulos maišto dalyviai (čia ir sušaudyti), 1918–40 – Lietuvos komunistų partijos veikėjai, Suvalkijos valstiečių streiko dalyviai. 1940–60 kalinti sovietų ir nacių režimo priešininkai. Nuteistieji dirbo dirbtuvėse (gamino stalių dirbinius, siuvo drabužius, remontavo automobilius). Prasidėjus II pasauliniam karui bombarduotas, daug politinių kalinių sušaudyta. 1858 kalėjime buvo laikoma 553, 1921 – 796, 1927 – 1290, 1937–39 – apie 1500, 1945 – 1850, 1946 – 1881, 1947 – 2290, 1948 – 1813, 1952 – 846 kaliniai.

buvusio Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo pastatai (1964; Vytauto Didžiojo karo muziejus)

1960 kalėjimas likviduotas, patalpos perduotos Kauno technologijos technikumui, vėliau – Kauno politechnikos instituto laboratorijai. 1974 Karo muziejui perduotas vienučių skyrius, jame įrengta ekspozicija (vėliau čia įrengti sandėliai). 1973, 1975, 1988 rekonstruota, iš senojo 7 mūrinių pastatų komplekso liko keli pastatai. 1993 nuspręsta čia įsteigti Kauno tardymo izoliatorių. 1997 pradėta rekonstrukcija, 2004 izoliatorius atidarytas; 2023 pervadintas Kauno kalėjimu (86 kameros, 262 vietos sulaikytiesiems).

2271