Kaũno tvirtóvė, 19 a. 9 dešimtmečio–1915 Rusijos imperijos sausumos tvirtovė su fortų, stacionariųjų baterijų, kitų karinių įtvirtinimų sistema, turėjusi nuolatinę ginkluotę, įgulą. Privalėjo išlaikyti ilgalaikę (180 parų) priešo apgulą. 1879 imperatorius Aleksandras II pasirašė potvarkį dėl Kauno tvirtovės statybos. Kaunas, greta Varšuvos, Modlino (Novogeorgijevsko) ir Bresto, turėjo tapti galingomis Rusijos imperijos vakarų pasienio I klasės tvirtovėmis. Kaunas pasirinktas dėl Nemuno ir Neries upių santakos kaip kliūties priešo kariuomenei, dėl strateginės reikšmės geležinkelio tilto, tunelio, strateginių kelių, vedančių į Sankt Peterburgą ir Vilnių, per Rusijos puolimą į Prūsiją padėti kariuomenei resursais. 1882–90 pastatyti septyni fortai (I–V – kairiajame Nemuno krante, Ketvirtasis fortas, Šeštasis fortas – Aukštuosiuose Petrašiūnuose, Septintasis fortas – Žaliakalnyje), devynios stacionariosios baterijos ir Centrinis gynybos pylimas Nemuno kairiajame krante (keturi redutai ir jungiamieji pylimai). Fortai buvo mūriniai, pritaikyti artilerijai ir pėstininkams gintis, pastatyti 0,5–2 km atstumu nuo miesto ribos, 2–2,5 km atstumu vienas nuo kito.
Kauno tvirtovės 1915 planas
Devintojo forto pagrindinis koridorius
1891–1911 buvo rekonstruoti I–V fortai (įtvirtinimai sustiprinti betonu), Vilijampolėje pastatytas VIII, į šiaurę nuo jo – Devintasis fortas, Vilijampolėje – Linkuvos įtvirtinimas ir 10 stacionarinė baterija. 20 a. pradžioje suformuotas Centrinis gynybos pylimas tarp Nemuno ir Neries – jis sublokuotas su VI ir VII fortais. 1911 parengtas Kauno tvirtovės plėtros projektas. Nuo 1912 kelių kilometrų atstumu nuo pirmojo gynybos žiedo pradėta statyti antrąjį – dvylika betoninių fortų ir devynis atramos punktus. Iki 1915 daugiausia darbų atlikta Domeikavos, Marvos ir Romainių fortuose. Arčiau miesto centro pastatyta slėptuvių tvirtovės vadovybei, štabo pastatų, kareivinių, betoninių sandėlių, betoninių slėptuvių kariams. Kauno tvirtovė turėjo gynybos poreikiams pritaikytą kelių tinklą – geležinkelius su specialiais garvežiais ir platformomis (buvo vienintelė Rusijos imperijos tvirtovė, turėjusi tokį geležinkelių tinklą), spindulinius kelius bei rokadas.
1914 dirižabliams laikyti ir remontuoti įrengtas elingas. 1913 Centrinis gynybos pylimas sutvirtintas trijų eilių metaline tvora. Prasidėjus I pasauliniam karui Kauno tvirtovė suskirstyta į keturis gynybos skyrius, pastarieji – į sektorius. Ypač sustiprintas pirmasis gynybos skyrius (I, II, III, XI fortai), įrengtos papildomos apkasų linijos, lauko artilerijos pozicijos, spygliuotų vielų užtvaros, minų fugasai. Tvirtovės įgulą sudarė apie 60 000 karių (daugiausia netarnavę šauktiniai ir vyresnio amžiaus atsarginiai). Iš Kauno tvirtovės statytojų (tarp jų buvo daug lietuvių) suformuoti 495-asis Kauno ir 496-asis Vilkmergės pėstininkų pulkai. Tvirtovė turėjo 1500 artilerijos pabūklų (daugiausia vidutinio kalibro, senesnių), t. p. lėktuvų, aerostatų, inžinerinių, automobilų transporto, prožektorių, sanitarijos dalinių.
Septintojo forto liekanos
Vokiečių 420 mm kalibro mortyrų sugriautas Kauno tvirtovės II fortas (1915)
1915 vasarą prie Kauno priartėjo Vokietijos kariuomenės 40-asis rezervinis korpusas (vadas – Karlas Litzmannas), kuris iš pradžių turėjo apie 40 000 gerai parengtų karių, lėktuvų, aerostatų, šarvuotų automobilių, autotransporto, sunkiosios artilerijos dalinių, tarp jų 420 mm kalibro mortyrų (šaudymo tolis – 11–14 km, sviedinio masė – apie 920 kilogramų). Prieš šį ginklą Kauno tvirtovės fortai buvo bejėgiai. 1915 08 07 pietinių fortų prieigose prasidėjo kautynės, kurios truko iki 08 13. Remiama lėktuvų ir aerostatų vokiečių artilerija (ypač į pirmąjį gynybos skyrių) šaudė labai taikliai. Daugelis Kauno tvirtovės artilerijos pabūklų buvo apversti, ryšiai nutraukti, apkasai sudaužyti. Sprogus 420 mm sviediniams fortuose kariai trokšdavo nuo betono ir plytų dulkių sūkurių, daugelis būdavo kontūzyti. Tvirtovės gynėjus vargino artilerijos dvikovos keliamas triukšmas, naktimis – prožektorių dvikova, maisto trūkumas.
Kauno tvirtovės forto liekanos
Viena po kitos sekė vokiečių pėstininkų atakos. Gynėjų dalinių nuostoliai siekė iki 75 % ir kariai pradėjo stichiškai trauktis iš pozicijų. 420 mm kalibro sviediniais 08 15 apšaudytas Senamiestis, kasdien miesto gatvėse sproginėjo smulkesni sviediniai, mieste prasidėjo gaisrai, kauniečiai traukėsi iš miesto. 08 16 Vokietijos kariuomenė užėmė trečiąją stacionariąją bateriją, netrukus – II fortą, šiek tiek vėliau I ir III fortus, kai kuriuos Centrinio gynybos pylimo redutus; į kautynes įvedė iš Vakarų fronto atvykusią 115-ąją rezervinę diviziją bei papildomus 31-osios pėstininkų divizijos dalinius (apie 30 000 karių). 08 17 prie Nemuno priartėjusius vokiečių karinius dalinius trumpam pristabdė 496-ojo Vilkmergės pėstininkų pulko kuopos. 08 18 vokiečiai užėmė miestą ir tvirtovę, paėmė į nelaisvę 20 000 Rusijos karių, apie 1350 artilerijos pabūklų; kai kuriems Rusijos kariniams daliniams pavyko tvarkingai pasitraukti, išvežti ginkluotę ir karo techniką, evakuoti sužeistuosius.
Rusijos kariuomenės Šiaurės Vakarų fronto ir 10-osios armijos štabai nesugebėjo deramai organizuoti tvirtovės gynybos. Kauno tvirtovė gynėsi viena ir priešinosi tiek, kiek ir daugelis kitų stambių to meto tvirtovių. Kaltė dėl pralaimėjimo buvo suversta komendantui Vladimirui Grigorjevui. Nuo 1915 Kauno tvirtovė prarado karinę paskirtį. 20 a. 3–4 dešimtmetyje VII orte veikė Centrinis valstybės archyvas, VI – kalėjimas kariškiams, IX – Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyrius, I – dujų kamera. Nacių okupacijos laikotarpiu (1941–44) kai kuriuose fortuose buvo vykdomos gyventojų, daugiausia žydų, masinės žudynės. Sovietų okupacijos metais 1940–41, 1944–90) dauguma fortų stovėjo apleisti, kai kuriuose buvo SSRS kariuomenės sandėliai. Devintajame forte 1958 atidarytas muziejus, 1984 pastatytas memorialinis ansamblis. Septintajame forte 2011 atidaryta ekspozicija 1941 07 žudynėms atminti, forto patalpos naudojamos kultūros ir edukacinei veiklai. Šeštajame forte nuo 2018 kuriama Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karo technikos skyriaus ekspozicija.
Devintasis fortas ir memorialinis ansamblis (priekyje; betonas, 1984, skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas, architektai Gediminas Baravykas, Vytautas Adolfas Vielius; © LATGA, 2020)
1581