geriamasis kaušas (20 a. pradžia)
káušas, medinis indas su kotu ir gilia kaukele. Buvo geriamasis (nuo seno naudotas baltų per apeigas ir iškilmes) ir ūkinis kaušas. Lietuvoje geriamieji kaušai buvo skobiami iš klevo, liepos, kadagio, ūkiniai (samčiai) – iš juodalksnio, žilvičio, beržo. Geriamojo kaušo kotas, kartais ir kaukelė, 19 a. puošta raižiniais. Ūkiniai kaušai buvo trumpakočiai arba ilgakočiai: trumpakočiai naudoti pirtyje (30–50 cm), valtyje vandeniui semti (iki 20 cm), ilgakočiai – ėdalui, javams seikėti (70–100 centimetrų). Seniausių (iš trečio tūkstantmečio prieš Kristų) geriamųjų kaušų rasta pajūryje, prie Šventosios; jie naudoti iki 20 a. pradžios (dažniausiai iš jų gertas alus). Ūkiniai kaušai naudoti ilgiau.