kavalèrija (it. cavalleria < lot. caballus – arklys), viena seniausių kariuomenės rūšių, kuri kovai ir judėjimui naudojo žirgus. Dėl judrumo ir manevringumo, suderinamo su smogiamąja jėga, padėjo daugelyje mūšių pasiekti pergalę. Trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų senovės Egipto, Indijos, Kinijos ir kitų šalių kariuomenė naudojo tik arklių traukiamus kovos vežimus.
Istorija
Kavalerija atsirado 9 a. pr. Kr. Asirijoje ir Urartu. 6 a. pr. Kr. Persijoje ji tapo pagrindine kariuomenės rūšimi (skirstyta į kalavijais ir pikėmis ginkluotą sunkiąją kavaleriją ir lankais, drotikais ir ietimis ginkluotą lengvąją kavaleriją). Iš pradžių kavalerija buvo nenuolatinė kariuomenės rūšis. Senovės Graikijoje sukurta nuolatinė kavalerija. Atėnuose ir Spartoje ji buvo negausi, turėjo 1–1,5 tūkst. raitelių. Gausesnę kavaleriją turėjo antikos karvedžio ir Makedonijos karaliaus Aleksandro Makedoniečio valdymo laikotarpio (336–323) makedonų kariuomenė. Ji skirstyta į lengvąją (pradėdavo mūšį ir persekiodavo sumuštą priešą), vidutinę (remdavo sunkiąją) ir sunkiąją (mūšyje buvo smogiamoji jėga). Makedonų kavalerija buvo ginkluota ietimis ir kalavijais, raiteliai apsaugoti šarvais ir skydais. Per Persijos užkariavimą sudaryti pirmieji raitų lankininkų daliniai.
Senovės Romoje kavalerija buvo tik pagalbinė kariuomenės rūšis. Bizantijoje 6 a. po Kr. sunkioji kavalerija tapo pagrindine kariuomenės rūšimi, ginkluota ilgomis ietimis, kalavijais ir kirviais. Nuo 8–9 a. po Kr. visų Europos valstybių pagrindinė kariuomenės rūšis buvo sunkiai ginkluota riterių kavalerija. Ją sudarė ietys (riteris, ginklanešys, keli raiti lankininkai ir pėsti kareiviai), kurios telkėsi į vėliavas. Buvo ginkluota sunkiomis ietimis, apsaugota lėkštiniais šarvais, nejudri, mūšiuose dažniausiai kovojo linijine arba pleištine rikiuote. Judresnė ir manevringesnė buvo Azijos šalių kavalerija. 15 a. pabaigoje, paplitus šaunamiesiems ginklams ir artilerijai, riterių kavalerija prarado reikšmę. 16 a. atsirado šaunamaisiais ginklais ginkluota kavalerija (dragūnai, kirasyrai). 17 a. pradžioje Švedijoje kavalerija pradėta skirstyti į pulkus ir eskadronus. 17–18 a. kai kurių Vakarų Europos valstybių kariuomenių kavalerija gausėjo ir sudarė 50 % visų karinių pajėgų. 19 a. pirmoje pusėje didžiųjų Europos valstybių kavaleriją pradėta skirstyti į strateginę ir kariuomenės. Per 19 a. pabaigos karus didelės reikšmės ji neturėjo.
Prancūzijos kavalerijos karys (husaras, 19 a.)
Pirmojo pasaulinio karo (1914–18) pradžioje kavalerija sudarė 8–10 % kariaujančių šalių karinių pajėgų, 1918–20 – apie 50 % Sovietų Rusijos kariuomenės. 20 a. 3–4 dešimtmetyje kavalerija buvo pradėta motorizuoti, joje atsirado nedidelių tankų ir šarvuočių junginių. Per Antrąjį pasaulinį karą (1939–45) kavalerija buvo naudojama Rytų fronte (daugiausia SSRS kariuomenės; SSRS–Vokietijos karas). Po II pasaulinio karo kavalerija išnyko, išliko tik keliose nedidelėse valstybėse. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje išliko nedidelės kavalerijos formuotės, dažniausiai naudojamos per įvairias ceremonijas ir paradus.
Kavalerija Lietuvoje
Lietuvoje viduriniais amžiais kavalerija buvo lengvai ginkluota, judri, manevringa. Iš pradžių naudota susisiekimui ir bėgančiam priešui persekioti, nuo 13 a. pabaigos–14 a. pradžios – kovai. 16 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariuomenėje vyravo sunkiai ginkluota riterių kavalerija, kurią pakeitė naujos kavalerijos rūšys: husarų (lengvoji, nuo 16 a. pabaigos – sunkioji), kazokų (vidutinė, nuo 1676 vadinta šarvininkais), petihorų (lengvoji, sudaryta iš totorių) vėliavos. 16 a. antroje pusėje atsirado ir samdoma kavalerija, sudaryta pagal bajorišką draugų tarnybą.
LDK kavalerija lėmė pergalę Salaspilio mūšyje (1605) ir Chotino mūšyje (1673). 18 a. kavalerijos reikšmė sumenko. Kai kurios totorių vėliavos virto ulonų pulkais. 18 a. 9 dešimtmetyje LDK kavaleriją sudarė 1 husarų ir 2 petihorų tautinės kavalerijos brigados, Jo Karališkosios Malonybės priešakinės sargybos pulkas, Didžiosios buožės, Lauko buožės, Bieliuko ir Byševskio priešakinės sargybos pulkai. Po Ketverių metų seimo (1788–92) reformų LDK kavalerija padidėjo beveik trigubai. 1812 per prancūzmetį Lietuvos teritorijoje buvo suformuoti lietuvių kavaleriniai daliniai: 3 švoležerų (chevalegers), 17, 18, 19, 20 ulonų, 21 raitųjų jėgerių, raitosios artilerijos pulkai ir Totorių eskadronas.
1919–20 Lietuvos kariuomenėje įkurti Dragūnų pulkas, Husarų pulkas ir Ulonų pulkas. Veikė Kavalerijos divizija (1921–24), Atskiroji kavalerijos brigada (1924–26), Kavalerijos inspekcija (1926–27), kavalerijos viršininko štabas (1927–35), kavalerijos štabas (1935–40).
1935