Kazãchijos istòrija
Ikiistoriniai laikai
Pirmieji žmonės Kazachijos kalvyne apsigyveno paleolite (du šimtas–šimtas penkiasdešimtas tūkstantmetis prieš Kristų; rasta dirbinių). Kita Kazachijos teritorijos dalis iki paleolito pabaigos tikriausiai buvo negyvenama. Prie Kaspijos jūros žmonės apsigyveno mezolite (aštuntas–penktas tūkstantmetis prieš Kristų), Turano žemumoje – neolite (ketvirtas–trečias tūkstantmetis prieš Kristų). Bronzos amžiuje (antras–pirmas tūkstantmetis prieš Kristų) Kazachijos teritorijoje paplito Andronovo kultūra, kurią atnešė į Rytus migruojantys indoeuropiečiai. Jie vertėsi klajokline gyvulininkyste ir kauptukine žemdirbyste, iš bronzos gamino ginklus ir darbo įrankius, gyveno pusiau sėsliai. Padažnėję kontaktai su kaimynais, ūkio specializacija, žemdirbystei nepalankios sąlygos lėmė, kad pirmo tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje dauguma stepių genčių vertėsi tik klajokline gyvulininkyste.
petroglifai Tamgaly tarpeklyje (Chu‑Ili kalnuose)
Gyvulininkystės nauda nebuvo visiems vienoda. Pradėjusi klostytis turtinė nelygybė kai kur peraugo į socialinę. Apie tai liudija išlikę kurganai (kapai), supilti genčių vadams. Formavosi genčių sąjungos: Usunių sąjunga (Septynupyje), Kangiujaus kunigaikštystė (Pietų Kazachijoje, prie Syrdarjos vidurupio), Alanų sąjunga (tarp Aralo ežero ir Kaspijos jūros). Pasak kinų šaltinių, Usunių sąjungai priklausė 630 000, Kangiujaus kunigaikštystei – 600 000 žmonių. Usuniai ir alanai palaikė ryšius su Pavolgiu, Kinija. 1 a. pr. Kr. Usunių sąjungos vado valdžia tapo paveldima. Dėl tarpusavio vaidų ir kaimyninių genčių įsiveržimo Usunių, Alanų sąjungos bei Kangiujaus kunigaikštystė žlugo.
Viduriniai amžiai
6 a. Kazachijos pietinėje dalyje pradėjo formuotis pirmieji valstybiniai junginiai: Tiurkų kaganatas (6 a. vidurys–745), Tiurgešų kaganatas (8 a. pradžia–766) ir kiti; jų centrai buvo dabartinės Kirgizijos teritorijoje. Atsirado miestų, kurie pamažu tapo amatų ir prekybos centrais: Tarazas, Turtkulis ir kiti. 8–10 a. šalies pietinėje dalyje paplito islamas. 9–11 a. Kazachijos vakarinė ir pietinė dalys priklausė Ogūzų valstybei. Per ją ėjo prekybos keliai į Persiją, Kiniją, Kaukazą, Pavolgį. Kazachijos šiaurinėje ir centrinėje dalyse 8–11 a. gyveno tiurkai (kimakai ir kimčiakai), kurie daugiausia vertėsi klajokline gyvulininkyste. Šie kraštai plėtojosi lėčiau nei Kazachijos vakarinė ir pietinė dalys. 10 a. pradžioje iš Rytų Turkestano į Septynupį įsiveržė tiurkų jagmų gentis, kuri sukūrė Karachanidų valstybę (gyvavo iki 13 a. pradžios). 11 a. dalį jos užkariavo seldžiukai. 12 a. 4 dešimtmetyje įsiveržė karakitajai (kidaniai), kurie Centrinėje ir Vidurinėje Azijoje sukūrė Karakitajų valstybę; Karachanidų valstybė pradėjo irti. 12 a. viduryje nuo Karakitajų valstybės atsiskyrė Chorezmas, bet karakitajai išsaugojo valstybę iki mongolų antplūdžio.
1219–21 Kazachiją užkariavo mongolai. Užkariautojai nuniokojo krašto ūkį ir išžudė daug gyventojų. Iš pradžių Kazachijos teritorija priklausė Aukso ordai, jai suirus – Baltajai ordai ir Mogolistanui. 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje Baltoji orda suskilo į kelias valstybes, kurių didžiausios ir daugiausia Kazachijos žemių apimančios buvo Nogajaus orda ir Uzbekų chanatas. Nogajaus orda apėmė teritoriją tarp Jajiko (Uralo) ir Volgos upių, Uzbekų chanatas – nuo Aralo ežero iki Jajiko upės vakaruose, Tobolo upės šiaurėje ir iki Irtyšiaus upės rytuose.
Dėl tarpusavio vaidų ir išorės antpuolių gyventojai kėlėsi į Vakarų Septynupio, Šu ir Talaso upių slėnius. 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje čia susikūrė Kazachų chanatas ir pradėjo formuotis kazachų tauta. 16 a. pradžioje jame gyveno beveik 1 mln. žmonių. 16 a. antroje pusėje, suirus Nogajaus ordai, Mogolistanui ir Sibiro chanatui (didžiąją jo dalį prisijungė Rusija), Kazachų chanatas dar labiau išsiplėtė. Jis susidėjo iš 3 žuzų (sričių): Vyresniojo (Septynupis), Vidurinio (Vidurinė Kazachija) ir Jaunesniojo (Vakarų Kazachija). 17 a. žuzuose susikūrė savarankiškos valstybės (chanatai). Kazachai daugiausia vertėsi klajokline gyvulininkyste, kartais ir primityvia žemdirbyste. Klestėjo namudiniai verslai. Vyravo natūriniai mainai, kurie daugiausia plėtojosi vasarą, kai klajokliai atsikeldavo arčiau miestų. Susiklostė stambiųjų savininkų (bajų, chanų), sudarančių visuomenės aukštuomenę, sluoksnis. Daugumą gyventojų sudarė smulkūs gyvulių augintojai.
Rusijos valdymo laikotarpis
17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje dabartinėje Kazachijoje prasidėjo chanų vaidai. Rusija, suinteresuota išplėsti įtaką Vidurinėje Azijoje, 17 a. Vakarų Kazachijoje įkūrė Jajiko Gorodoką (dabar Oralas) ir Gurjevą (dabar Atyrau). 18 a. pradžioje kazachams didelį pavojų ėmė kelti Džungarija. 1726, po sunkių kovų su ja, Jaunesniojo žuzo chanas Abulchairas paprašė Rusijos pavaldinystės. Prasidėjo Kazachijos prijungimas prie Rusijos. 1735 Rusija pradėjo tvirtovės prie Orės upės žiočių statybą (dabar Orskas). 1731–40 Rusijos pavaldinystę priėmė kai kurie Vidurinio žuzo chanai. Kūrėsi miestai, plėtojosi amatai, žemdirbystė. Kiti kazachų chanai orientavosi į Kokandą, Chivą ir Džungariją. 18 a. viduryje per kazachų vidaus kovas žuvus Abulchairui (1748), jo sūnus Nuralas nepajėgė įtvirtinti savo valdžios Viduriniame žuze ir Chivoje. Kazachijos pietinius rajonus užėmė Kokando chanas. 1773–75 kai kurie kazachai dalyvavo Pugačiovo kare.
19 a. pirmoje pusėje Kazachijoje toliau stiprėjo Rusijos įtaka. 19 a. 2–3 dešimtmetyje Rusijos vyriausybė, siekdama perimti krašto valdymą ir jį labiau eksploatuoti, panaikino Viduriniame ir Jaunesniajame žuzuose chanų valdžią. Kazachijos teritorija buvo suskirstyta į apygardas, apygardos – į valsčius, valsčiai – į aūlus; tai silpnino vietos diduomenės įtaką. Uždrausta įsigyti naujų vergų. Įkurti apygardų administraciniai centrai pamažu tapo miestais. 1830 įkurta Rusijos tvirtovė Akmola (nuo 1998 Astana). 19 a. pradžioje tarp Uralo ir Volgos upių susikūrė Rusijos globojama Bukėjaus orda; 1845, mirus jos chanui, buvo panaikinta. Rusija statė įtvirtinimus prie Syrdarjos, Irgizo ir Turgajaus upių. 1853 jos kariuomenė užėmė Kokando chanato Ak Mečetės tvirtovę. Prie Rusijos buvo prijungta Septynupio teritorija iki Ili upės, kuri priklausė Vyresniajam žuzui. 1854 įkurta Verno (dabar Almata) gyvenvietė. Į Septynupį pradėjo keltis rusų kazokai ir valstiečiai iš Vakarų Sibiro. 1860 Rusija, sumušusi Kokando kariuomenę, prisijungė kitą Septynupio dalį. 19 a. 7 dešimtmetyje prie Rusijos buvo prijungtos visos kazachų gyvenamos žemės.
kazachas su sakalu (19 a. pabaiga)
Kirgizijos (Kazachijos) 1903 žemėlapis (kartografas Aleksandras Sedelnikovas)
Prijungtame krašte buvo įgyvendinta administracinė valdymo reforma. 1867 Turkestano generalgubernatorijoje buvo sudarytos Septynupio ir Syrdarjos, 1868 Orenburgo – Uralo ir Turgajaus, Vakarų Sibiro (vėliau Stepių) – Akmolinsko (dabar Astana) ir Semipalatinsko (dabar Semejus) sritys. Jos buvo suskirstytos į apskritis, apskritys – į valsčius, valsčiai – į administracinius aūlus. Gyventojai buvo apdėti mokesčiais. Visa žemė paskelbta valstybės nuosavybe. Pertvarkyta teismų sistema. Reformos apribojo vietos diduomenės įtaką. 1867–68 įvykęs sukilimas buvo numalšintas. Kazachija faktiškai tapo Rusijos kolonija. Į ją pradėjo keltis gyventojai iš kitų Rusijos imperijos kraštų. 19 a. 9–10 dešimtmetyje stepių rajonuose susikūrė daugiau kaip 500 rusų ir ukrainiečių gyvenviečių. Persikėlėliai daugiausia vertėsi žemės ūkiu, kuris buvo plėtojamas kapitalistiniu pagrindu.
1891–1904 nutiesus Sibiro geležinkelį, ūkio ir prekybos plėtra dar labiau paspartėjo. 1905–06 nutiestas Orenburgo–Taškento geležinkelis turėjo ir strateginės reikšmės. Kūrėsi pramonės įmonės. Iš vietos gyventojų atsirado samdomųjų darbininkų, inteligentų, verslininkų. 1911 Embos upės rajone pradėta naftos gavyba. Rusijos vyriausybė, siekdama išspręsti agrarinę problemą Rusijos imperijos centriniuose rajonuose, šių rajonų valstiečius pradėjo kelti į Kazachiją. Per Stolypino reformą (1906–17) į Akmolinsko, Turgajaus, Uralo, Semipalatinsko sritis buvo atkelta daugiau kaip 438 000 valstiečių šeimų. Persikėlėliams atiteko geriausios žemės; tai skurdino vietos gyventojus ir kėlė jų nepasitenkinimą. Sparčiai vyko krašto rusifikacija. Per I pasaulinį karą (1914–18) valdžia rekvizavo dalį gyvulių ir žemės ūkio produktų, padidino mokesčius. 1916 vietos gyventojus imta mobilizuoti dirbti užfrontėje. 1916 kazachai sukilo, bet 1917 02 jų sukilimas buvo numalšintas. Po Vasario revoliucijos (1917) Kazachijoje faktiškai susidarė dvivaldystė – Rusijos Laikinosios vyriausybės komisarų ir vietinių tarybų – valdžia.
Sovietų valdžios laikai
1917 11–1918 02 Syrdarjos, Akmolinsko, Turgajaus, Semipalatinsko srityse ir Bukejaus stepėje įsigalėjo sovietų valdžia. 1917 12 Orenburge kazachų tautinė organizacija Alašas sudarė vyriausybę, bet 1918 01 ji buvo panaikinta. 1918 04 buvo įkurta Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai priklausanti Turkestano Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika (sostinė Taškentas) su Syrdarjos bei Septynupio sritimis. Per Čekoslovakų korpuso maištą 1918 05–08 didelę Kazachijos dalį užėmė čekai ir slovakai bei Rusijos baltagvardiečiai, kuriuos palaikė ir dalis vietos gyventojų. 1919 07 Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos vyriausybės dekretu buvo sudarytas Kirgizijos krašto (Kazachijos pavadinimas iki 1925 04) valdymo revoliucinis komitetas, kuris siekė kazachų žemėse įvesti sovietų valdžią. 1919 08 Raudonoji armija kartu su Turkestano Autonominės Sovietų Socialistinės Respublikos kariuomene sumušė baltagvardiečių Pietų armiją. 1920 pradžioje sovietų valdžia galutinai įsigalėjo šalies vakariniuose rajonuose, kovo mėnesį – Septynupyje. 1920 06–08 antibolševikiniai sukilimai Verne, Semipalatinske, Ust-Kamenogorske (dabar Oskemenas) buvo nuslopinti. 1920 08 buvo sudaryta Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai priklausanti Kirgizijos Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika, į kurią daugiausia įėjo kazachų gyvenamos žemės: Akmolinsko, Semipalatinsko, Turgajaus, Uralo sritys, t. p. Užkaspijo srities, Astrachanės ir Orenburgo gubernijų dalis; sostine tapo Orenburgas.
Per Rusijos pilietinį karą (1918–22) Kazachijos ūkis buvo visiškai nuniokotas. 1921–22 vykdant žemės reformą valstiečiams buvo perduota dalis turtingųjų žemės. Po Vidurinės Azijos sovietinių respublikų administracinio pertvarkymo 1924–25 kazachų gyvenamos teritorijos prie Syrdarjos ir Septynupyje įėjo į Kirgizijos Autonominę Sovietų Socialistinę Respubliką. Dauguma jos gyventojų buvo kazachai, todėl 1925 04 Kirgizijos Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika buvo pavadinta Kazachijos Autonomine Sovietų Socialistine Respublika. 1925–30 į Kazachijos Autonominę Sovietų Socialistinę Respubliką įėjo Karakalpakijos autonominė sritis. 1925–29 Kazachijos sostinė buvo Kyzylorda, 1929 ja tapo Almata. 1928 pradėta sparti krašto industrializacija. Šalyje įkurta daug lagerių, juose kalinamų asmenų darbo jėga buvo plačiai naudojama ūkyje. 1928–41 pastatyta apie 200 didelių pramonės įmonių (Balkašo spalvotosios metalurgijos kombinatas, Šymkento švino gamykla ir kita). Karagandoje pradėtas eksploatuoti akmens anglių gavybos baseinas, nutiesta Turkestano–Sibiro ir kitų geležinkelio linijų. 1929–37 įvykdyta žemės ūkio kolektyvizacija, per kurią pereita prie sėslios žemdirbystės. Per industrializaciją, kolektyvizaciją ir deportacijas Kazachijoje nuo bado ir ligų mirė apie 2 mln. žmonių.
1936 12 05 Kazachijos Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika buvo pertvarkyta į Kazachijos Sovietų Socialistinę Respubliką; Kazachija tapo SSRS sąjungine respublika. Per SSRS–Vokietijos karą (1941–45) padidėjo Kazachijos reikšmė. Čia buvo apgyvendinta daugiau kaip 1 mln. iš SSRS vakarinių rajonų evakuotų žmonių, perkelta ir sumontuota 140 įmonių, pastatyta naujų gamyklų, pradėta eksploatuoti nauji rūdynai, įrengta šachtų. 1943–44 už vadinamąjį bendradarbiavimą su Vokietijos okupacine valdžia į Kazachiją iš kitų SSRS regionų buvo deportuota daug gyventojų, net ištisos tautos (čečėnai, kalmukai, Krymo totoriai ir kiti); Kazachija tapo labiau daugiataute. Po karo toliau vyko Kazachijos industrializacija. 1947 08 SSRS valdžios nutarimu Semipalatinsko (Rytų Kazachijos), Pavlodaro ir Karagandos srityse, 18 500 km2 teritorijoje, buvo įkurtas branduolinių bandymų poligonas (pradėjo veikti 1949, 1949–90 jame buvo įvykdyti 467 branduoliniai bandymai); tai pablogino Kazachijos ekologinę padėtį. 1954 SSRS valdžia, siekdama išspręsti gyventojų aprūpinimo maisto produktais problemą, nutarė pradėti Kazachijos šiaurinės dalies plėšinių ir dirvonuojančių žemių panaudojimą. 1954–60 į Kazachiją atvyko 640 000 žmonių. Buvo suarta beveik 27 mln. ha plėšinių. Kazachija tapo vienu svarbiausių SSRS grūdų ir mėsos tiekimo rajonų, bet žemės ūkis smuko, nes greitai prasidėjo plėšinių erozija ir derlingumas sumažėjo. Į Kazachiją atvykus daug kitų tautų gyventojų (daugiausia rusų) kazachai tapo nacionaline mažuma. 7 dešimtmetyje Karagandos srityje, prie Baikonyro miesto, buvo įkurtas Baikonūro kosmodromas (1995–2050 išnuomotas Rusijai). Kazachija tapo labiausiai su Rusija susijusia sąjungine respublika. Ekstensyviai plėtojamą krašto ūkį 9 dešimtmetyje apėmė krizė.
Nepriklausomybės laikai
N. Nazarbajevas (antras iš kairės) po Almatos protokolo pasirašymo (1991 12 21); pirmas iš kairės – L. Kučma, antras iš dešinės – B. Jelcinas, pirmas iš dešinės – S. Šuškevičius
SSRS žlugimas sudarė sąlygas susikurti nepriklausomai Kazachijos valstybei. Kazachija nepriklausomybę įgijo be masinių judėjimų. 1990 04 pirmuoju šalies prezidentu buvo išrinktas Kazachijos komunistų partijos Centro komiteto I sekretorius N. Nazarbajevas (1995 jo įgaliojimai pratęsti per referendumą, 1999, 2005, 2011 ir 2015 perrinktas). 1990 10 25 Kazachijos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Kazachijos suvereniteto deklaraciją. 1991 08 uždarytas branduolinių bandymų poligonas. Po Rugpjūčio pučo (1991 08) Kazachija pritarė SSRS pertvarkymui į konfederaciją; tik 1991 12 16, jau žlugus SSRS, Kazachija pasiskelbė nepriklausoma (paskutinė iš buvusių SSRS respublikų), 12 21 ji prisijungė prie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos. 1991 09 Kazachijos komunistų partija buvo pertvarkyta į Kazachijos socialistų partiją (dalis komunistų įkūrė naują komunistų partiją).
1995 referendumu priimta nauja konstitucija, kuri su vėlesniais pakeitimais išplėtė prezidento teises; 2007 priimtos konstitucijos pataisos neribojo N. Nazarbajevo kadencijų skaičiaus. Šalyje faktiškai įsigalėjo autoritarinis režimas su kai kuriais demokratiniais elementais. Opozicinių partijų ir politinių veikėjų veikla varžoma. Ūkio krizė paskatino dalį kitų tautų gyventojų, daugiausia rusų, emigruoti. Nuo 1991 iš Kazachijos išvyko daugiau kaip 0,5 mln. žm.; tai dar labiau pablogino šalies ekonominę padėtį, nes emigrantai daugiausia dirbo pramonės įmonėse.
Politinis stabilumas, naudingųjų iškasenų gausa Kazachijai padėjo greitai įveikti ekonomikos krizę. 1993 Kazachija išgavo 20 mln., 2003 – 45 mln. t naftos. Buvo sparčiai plėtojama spalvotoji metalurgija. 1999–2003 Kazachijos ūkis per metus vidutiniškai augo 9 %. 1994 BVP vienam gyventojui sudarė 700, 2004 – 2715 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių; sparčią ekonomikos plėtotę pristabdė 2007–10 finansų krizė (buvo devalvuota tengė). 1997, siekiant palengvinti šalies valdymą ir sustiprinti centrinės valdžios įtaką šiauriniuose rajonuose, Kazachijos sostinė iš Almatos perkelta į Astaną. Vykdytas sistemingas valstybės aparato kazachinimas (reikalaujama valdininkams mokėti kazachų kalbą). Užsienio politikoje Kazachija daugiausia orientuojasi į Rusiją, bet palaiko gerus santykius ir su Kinija, kitomis Centrinės Azijos valstybėmis, t. p. su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Nur Sultanas (buvusi Astana) 21 a. pradžioje
2019 03 19 N. Nazarbajevas paskelbė paliekantis prezidento pareigas (liko Nur Otan vadovas, Konstitucinės tarybos narys, Saugumo tarybos pirmininkas). Šias pareigas 03 20 perėmė parlamento Senato pirmininkas Kasymas‑Žomartas Tokajevas (iki kadencijos pabaigos 2020 04). Tą pačią dieną Kazachijos parlamento sprendimu sostinė Astana buvusio prezidento garbei pervadinta jo vardu – Nur Sultanu (2022 01 mietui grąžintas Astanos vardas). 2019 06 09 pirmalaikius prezidento rinkimus laimėjo Kasymas‑Žomartas Tokajevas (surinko 70,76 % rinkėjų balsų). Rinkimų dieną Kazachijoje vyko protestai; demonstrantai ragino boikotuoti rinkimus kaip iš anksto sutartus.
2022 01 02 kilę protestai dėl automobilinių suskystintųjų dujų pabranginimo virto visą šalį apėmusiomis demonstracijomis, Almatoje, kituose miestuose ginkluoti protestuotojai susigrūmė su vyriausybės pajėgomis. Malšinant protestus suimta daugiau kaip 3000 žmonių, 18 sužeista, 26 – likviduota. 01 05 Kasymas‑Žomartas Tokajevas įvedė ypatingąją padėtį, atstatydino vyriausybę, kitus aukštus pareigūnus (t. p. ir N. Nazarbajevą iš Saugumo Tarybos vadovo pareigų) ir paprašė Rusijos dominuojamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos pagalbos kovojant su teroristų gaujomis, esą apmokytomis užsienyje. 01 06 karinio aljanso pajėgos buvo išsiųstos – t. p. ir Rusijos oro desantininkų dalinys. Pasak prezidento, šis kontingentas atvyko ribotam laikui, kad atliktų daugiausia strateginių objektų gynimo ir apsaugos funkcijas.
Rusijai 2022 02 užpuolus Ukrainą, Kasymas‑Žomartas Tokajevas ne kartą deklaravo Kazachstano paramą Ukrainos teritoriniam vientisumui, reaguodamas į Rusijos spaudimą užsitikrino Kinijos ir Turkijos paramą, sustiprino ryšius su Europa. Kazachija pritraukė šimtus Vakarų kompanijų, pabėgusių iš Rusijos dėl jai taikomų sankcijų.
Jungtinių Tautų (1991), Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (1991), Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (2001), Eurazijos ekonominės sąjungos (2015), Pasaulio prekybos organizacijos (2015) narė.
L: A. Abdakimov Istorija Kazachstana Alma-Ata 1994; T. Bodni, K. A. Wojtaszczyk Kazachstan: Historia–społeczeństwo–polityka Warszawa 2000.
Kazachijos konstitucinė santvarka
Kazachijos partijos ir profsąjungos
Kazachijos ginkluotosios pajėgos