kazãchų kalbà priklauso tiurkų kalbų vakarų grupės kipčiakų pogrupiui.
Paplitimas
Nuo 1995 Kazachijos valstybinė kalba, iki 20 a. pradžios vartota kaip šnekamoji kalba (kaip rašytinė nuo 13–14 a. iki 20 a. pradžioje buvo vartojama Vidurinės Azijos rytų tiurkų genčių bendra čiagatajų kalba). Artima nogajų ir karakalpakų kalboms. Kalbančiųjų apie 10 mln. žmonių, iš jų Kazachijoje – apie 9 980 000 (2009), Kinijoje – apie 1 250 000 (2000), Uzbekijoje – apie 992 tūkst. (2010), Rusijoje – apie 0,6 mln. (20 a. pabaigoje). Dar vartojama Afganistane, Kirgizijoje, Mongolijoje, Turkijoje, Turkmėnijoje, Ukrainoje.
Gramatikos ypatybės
Skiriamos 3 pagrindinės tarmės – šiaurės rytų, pietų ir vakarų. Kazachų kalba – agliutinacinė. Turi 9 balsius ir 26 priebalsius. Gramatiniai santykiai reiškiami afiksais, kurie eina po žodžio šaknies. Neturi giminės. Yra skolinių iš arabų, persų, mongolų, rusų kalbų. Svarbiausi sakytiniai kazachų epai (dastanai) – Didvyris Koblandy, Alpamyšas. Dabartinė bendrinė kazachų kalba susiformavo 19 a., daugiausia šiaurės rytų tarmės pagrindu.
Raštas
Rašytinės kazachų kalbos pradininku laikomas Abajus Kunanbajevas. Iki 1929 vartotas arabų, 1929–40 – lotyniškasis raštas, o nuo 1940 – modifikuota kirilika, 2017–25 pereinama prie lotyniškojo rašto.
Kinijoje kazachai iki šiol vartoja arabų raštą.
2366