Kazimieras Jogailaitis

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio portretas (fragmentas, aliejus, 19 a., nežinomas dailininkas)

Kazmieras Jogailáitis 1427 11 30Krokuva 1492 06 07Gardinas (palaidotas Krokuvoje), Lietuvos didysis kunigaikštis (1440–92), Lenkijos karalius Kazmieras IV Jogáilaitis (lenk. Kazimierz IV Jagiellończyk; 1447–92). Iš Jogailaičių. Jaunesnysis Jogailos ir jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės sūnus. Nužudžius didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį (1440) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai prieš Lenkijos ponų norą paskelbė trylikametį Kazimierą Jogailaitį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Buvo nutraukta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos unija. Kol Kazimieras Jogailaitis buvo nepilnametis, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdė Ponų Taryba, vadovaujama Jono Goštauto. Su Kazimieru kovą dėl sosto pradėjo sosto įpėdinis Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas Žygimantaitis. Į sostą pretendavo ir Švitrigaila (tik 1445 oficialiai pripažino Kazimierą Jogailaitį didžiuoju kunigaikščiu).

1441 sukilo žemaičiai, norėdami autonomijos ir remdami Mykolą Žygimantaitį. 1442 pradžioje, kai Kazimieras Jogailaitis patvirtino Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Jogailos ir Vytauto privilegijas Žemaitijos seniūnijai ir suteikė platesnę privilegiją (Žemaitijos privilegijos), žemaičių bajorai pripažino jo valdžią.

1444 Kazimieras Jogailaitis susigrąžino Palenkę, kurią po Žygimanto Kęstutaičio mirties buvo užėmusi Mazovija (Mozūrija). 1444 ties Varna (Bulgarija) mūšyje su turkais žuvus Lenkijos karaliui Vladislovui Varniečiui (vyresnysis brolis), Lenkijos ponai, norėdami atnaujinti asmeninę uniją su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, pasiūlė Kazimierui Lenkijos karaliaus sostą. Jis pasiūlymą priėmė tik lygiateisių valstybių sąjungos (asmeninės unijos) sąlygomis, nes to reikalavo Lietuvos didikai.

Ta proga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai iš Kazimiero Jogailaičio gavo naujų teisių ir laisvių – jų tėvonijoms išplėstas administracinis ir teisinis imunitetas; bet blogėjo valstiečių padėtis (Kazimiero privilegija, 1447). Ši privilegija buvo pirmoji, kurioje įrašyti didžiojo kunigaikščio įsispareigojimai nemažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos, į valstybės tarnybą skirti tik vietos bajorus. Bajorų svarbiausia prievolė valstybei pasidarė karo tarnyba. 1468 Kazimieras Jogailaitis patvirtino vadinamąjį Kazimiero teisyną – pirmąjį bandymą kodifikuoti Lietuvos teisę. Tarnybinių bajorų teises sulyginus su visų bajorų teisėmis 15 a. pabaigoje susidarė bajorų luomas, kurio valią Kazimieras Jogailaitis vykdė. Jis baigė naikinti didesniąsias sritines kunigaikštystes (Smolensko kunigaikštystė, Kijevo kunigaikštystė).

Kazimiero Jogailaičio šilingas (Elbingo monetų kalykla)

Nepakankamai rūpinosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesais – retai būdavo Lietuvoje, stengėsi, kad Jogailaičių dinastijai atitektų Čekijos ir Vengrijos sostai, todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai norėjo turėti savo valdovą ir bandė jį nuversti (Olelkaičių ir kitų kunigaikščių 1481 sąmokslas). Jam valdant Lietuvoje labai padidėjo Ponų Tarybos įtaka. Nors seimuose lenkų ponai siūlė panaikinti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, bet ji išsaugojo savo savarankiškumą.

1442 Kazimieras Jogailaitis su Didžiojo Naugardo feodalais sudarė savitarpio pagalbos sutartį prieš Maskvos didžiąją kunigaikštystę. Jo remiamas Chadži‑Girėjus 1443 tapo Krymo chanu; liovėsi didesni totorių antpuoliai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. 1449 08 31 taikos sutartimi (po 1444 pabaigos ir 1445 pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės kariuomenių pasienio mūšių) Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus II Tamsusis įsipareigojo neteikti paramos ir prieglobsčio Mykolui Žygimantaičiui (1449 Kazimiero Jogailaičio kariuomenė galutinai numalšino jo maištą), o Kazimieras Jogailaitis atsisakė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės įtakos Didžiajam Naugardui ir Pskovui, nors ją dar išlaikė Tverei. Buvo sustabdytas Lietuvos veržimasis į Rytus.

Kazimiero Jogailaičio diplomatiška politika padėjo išvengti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo su Lenkija dėl Podolės ir Voluinės. Vakarų Podolė liko Lenkijai (jos užimta 1430), Voluinė (į ją pretendavo Lenkija) – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai nepasinaudojo Lenkijos karu su Vokiečių ordinu (1454–66) kaip proga atgauti Mažąją Lietuvą. 1472 Kazimieras Jogailaitis sudarė prieš Maskvos didžiąją kunigaikštystę sąjungą su Didžiosios ordos chanu Achmatu, 1483 – savitarpio pagalbos sutartį su Tverės didžiuoju kunigaikščiu Michailu Borisovičiumi. Pablogėjus santykiams su Krymo chanu Mengliu‑Girėjumi, totoriai, skatinami Maskvos didžiosios kunigaikštystės, vėl pradėjo pulti Lietuvos didžiąją kunigaikštystę; stengėsi atstumti ją nuo Juodosios jūros tarp Dniepro ir Dniestro žiočių.

paminklas Kazmierui Jogailaičiui Malborke

Kazimieras Jogailaitis su žmona Elžbieta Habsburgaite (aliejus, 17 a., nežinomas dailininkas, Stokholmo nacionalinis muziejus)

Remdamasis Didžiosios Lenkijos vidutiniais bajorais kovojo su Mažosios Lenkijos didikų opozicija. Iš popiežiaus gavo privilegiją vyskupus skirti pats, be kapitulų ir popiežiaus nuomonės. Skatindamas Lenkijos bajorus kariauti su Vokiečių ordinu, Nieszawos statutais 1454 patvirtino bajorų teisę rinktis į apskrities seimelius svarstyti valstybės reikalų. Po Trylikamečio karo nugalėtas Vokiečių ordinas pagal 1466 Torunės taiką tapo Lenkijos vasalu. Su žmona Elžbieta Habsburgaite (Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, Vokietijos, Čekijos ir Vengrijos karaliaus Albrechto II dukra) turėjo 6 sūnus (Vladislovą II Jogailaitį, Kazimierą, Joną Albrechtą, Aleksandrą, Žygimantą Senąjį ir Frydrichą) ir 7 dukteris (Jadvygą, Sofiją Kazimieraitę, Elžbietą, kitą Elžbietą, Oną, arba Aną, Barborą ir dar vieną Elžbietą). Manoma, buvo paskutinis Lietuvos didysis kunigaikštis, mokėjęs lietuviškai.

Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės vestuvės (medžio raižinys, 1893, dailininkas J. Matejko; iš žurnalo Tygodnik illustrowany 1893 Nr. 2)

Kazimiero Jogailaičio antkapis Vavelio katedroje Krokuvoje (dailininkas V. Stossas, 1492)

L. Kolankowski Polska Jagiellonów Olsztyn ³1991; M. Bogucka Kazimierz Jagiellończyk i jego czasy Warszawa ²1998; W. Fałkowski Elita wladzy w Polsce za panowania Kazimierza Jagiellończyka Warszawa 1998.

683

415