Kazimieras Mikalojus Michalkevičius (Nacionalinis skaitmeninis archyvas)
Michalkẽvičius Kazimieras Mikalojus (lenk. Kazimierz Mikołaj Michalkiewicz) 1865 02 01Opaniškis (Žemaitkiemio vlsč., Ukmergės apskr.) 1940 02 16Vilnius, Vilniaus krašto Katalikų Bažnyčios veikėjas. Kunigas (1883). Prelatas (1908). Mokėsi Vilniuje, baigė Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Vitebsko, Vārkavos (Latvija) parapijų vikaras, Biržagalos (dabar Birjagala, Pakruojo rajono savivaldybė) mišrios latvių ir lenkų parapijos klebonas. Rusų valdžiai reikalaujant 1896 iškeltas į Kronštadtą, kur 7 m. ėjo klebono ir jūrininkų kapeliono pareigas. 1901 su K. Jauniumi, Maironiu, K. Prapuoleniu ir kitais pasirašė raštą Vilniaus vyskupui Stefanui Zwierowicziui, kuriame buvo prašoma vyskupijos bažnyčiose įvesti lietuviškas pamaldas su lietuviškais pamokslais, giesmėmis, teikti lietuviams dvasinius patarnavimus gimtąja kalba (1901 12 18 Vilniaus lietuviams buvo pavesta Šv. Mikalojaus bažnyčia).
1902–07 Minsko Švč. Trejybės bažnyčios klebonas ir dekanas. Nuo 1908 Vilniaus vyskupijos apaštališkasis administratorius. Siekė reglamentuoti lietuvių kalbos vartojimą vyskupijos bažnyčiose. 1908 10 12 įsakė Vilniaus miesto bažnyčiose tris sekmadienius per rytines Mišias sakyti pamokslus lietuviškai ir suskaičiuoti juos klausančius lietuvius. Nors skirtoji valanda buvo labai nepatogi lietuviams, 10 19 suskaičiuota apie 2600, 10 26 – apie 3600, o 11 02 – 2250 lietuvių. Pasitaręs su kunigu J. Tumu ir kitais lietuviais kunigais, K. M. Michalkevičius pažadėjo keliose Vilniaus bažnyčiose įvesti lietuviškas pamaldas. Savo pažadą iš dalies įvykdė – 1909 04 24 įsakė Vilniaus katedros, Aušros Vartų koplyčios ir Verkių bažnyčių klebonams per maldininkų keliones (nuo 05 03 iki 11 14) tose bažnyčiose sekmadieniais ir šventadieniais sakyti lietuviškus pamokslus ir prakalbas, bet kalbų klausimo bažnyčiose neišsprendė, lenkų kunigų nesudrausmino. K. M. Michalkevičius leido lietuviams kunigams steigti katalikišką laikraštį Aušra (tam tikslui paaukojo 1000 rublių), tačiau lenkinimo per bažnyčias politikos neatsisakė.
Laikydamas save lenku, atsikuriančios Lietuvos atžvilgiu K. M. Michalkevičius laikėsi nedraugiškai. Vokiečiams okupavus Lietuvą (1915) rašė memorialus, įrodinėjo vokiečių okupacinei valdžiai Vilniaus lenkiškumą. Su grupe Vilniaus inteligentų ir kunigų 1917 05 24 pasiuntė Vokietijos kancleriui Th. von Bethmannui-Hollwegui memorandumą, kurį pasirašiusieji, neva atstovaudami visoms politinėms lenkų srovėms Lietuvoje, pasisakė už Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. Lietuviai kancleriui pasiuntė kontrmemorandumą, kuriame lenkų raštą pavadino lenkiško imperializmo siekimu. K. M. Michalkevičius kunigus, pasirašiusius lietuvių kontrmemorandumą (J. Bakšį, J. Kuktą, Juozą Stankevičių, T. Brazį ir Alfonsą Varną) mėnesiui suspendavo ir atleido. Jo antilietuviška politika, pastangos, kad Lietuva būtų prijungta prie Lenkijos, nepatiko ir vokiečių okupacinei valdžiai (prieštaravo planui prijungti Lietuvą prie Vokietijos). 1918 06 K. M. Michalkevičius ištremtas į Vokietiją, į Vilnių grįžo karui baigiantis.
1920 bolševikams artėjant prie Vilniaus pasitraukė į Lenkiją, bet prie Varšuvos jų buvo suimtas, kalintas Maskvoje. Lietuvos derybų delegacija Maskvoje rūpinosi jį išlaisvinti. 1921 11 29 grįžęs į Vilnių tapo daug lojalesnis lietuviams. Vyskupas J. Matulaitis pasirinko jį padėjėju – 1923 01 12 K. M. Michalkevičius paskirtas Vilniaus vyskupu pagalbininku (konsekruotas 06 10), nuoširdžiai talkino vyskupui J. Matulaičiui.
R: Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918. Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė. Dokumentų rinkinys, sud. Edmundas Gimžauskas, Vilnius 2006.
1277