Sapiegà Kazimieras Nestoras 1757 02 14Lietuvos Brasta (dabar Brestas, Baltarusija) 1798 05 25Viena, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karo veikėjas. Kunigaikštis (1768). Artilerijos generolas (1773–93). Karo veikėjo Jono Sapiegos (m. 1757) ir Elžbietos Branickytės sūnus. Pranciškaus Ksavero Branickio sūnėnas. Aleksandro Sapiegos pusbrolis. Mokėsi Varšuvoje pas vienuolius teatinus. 1772 artilerijos pulkininko laipsniu baigė Kadetų mokyklą, vėliau mokėsi Turino karo akademijoje, Paryžiuje, Strasbūre. Nuo 1773 tarnavo LDK kariuomenėje. 1776–86 dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) seimų darbe. 1788 tapo Lietuvos konfederacijos vadovu (maršalka). Nuo 1780 buvo ATR vykdomosios institucijos Nuolatinės Tarybos narys. Prisidėjo prie jos panaikinimo 1794; Rusijos imperatorienė Jekaterina II tai įvertino kaip antirusišką veiksmą.
Kazimiero Nestoro Sapiegos portretas (aliejus, 1787, dailininkas Franzas Josephas Pitschmannas, Lvovo istorijos muziejus)
Ketverių metų seime (1788–92) buvo LDK atstovų pirmininkas (maršalka). 1791 10 20 ATR Seime pateikė Gegužės trečiosios konstitucijos papildymą – Abiejų Tautų tarpusavio įžadą. Jame paskelbtas dvišalis susitarimas dėl LDK statuso Abiejų Tautų Respublikoje: federacijoje LDK buvo suteikta daugiau teisių, savarankiškumo, išliko LDK vardas.
Iš pradžių K. N. Sapiega rėmė ATR valdovą Stanislovą Augustą Poniatovskį, įteikė jam pasirašyti šios Gegužės trečiosios konstitucijos aktą. Stanislovui Augustui Poniatovskiui prisidėjus prie Jekaterinos II suorganizuotos prorusiškos Targowicos konfederacijos (1792–93), K. N. Sapiega griežtu manifestu jį pasmerkė kaip sulaužiusį priesaiką (ATR visuomenė K. N. Sapiegą palaikė) ir emigravo į Dresdeną.
1794 grįžęs į LDK įstojo į jos kariuomenę. Būdamas artilerijos kapitonu aktyviai dalyvavo 1794 sukilime, ragino LDK ir Lenkijos Liublino vaivadijos bajorus kovoti su Rusijos kariuomene; pasižymėjo gindamas Vilnių. 1795 žlugus ATR emigravo į Vieną. Mirė bevaikis.
Lenkijos Šv. Stanislovo (1774) ir Baltojo Erelio (1779) ordinai.
Polski słownik biograficzny t. 35 d. 1 Warszawa–Kraków 1994.
415