Kazl Rūdõs miška yra Kauno rj., Šakių rj., Prienų rj., Marijampolės, Kazlų Rūdos savivaldybių teritorijose, 12 km į vakarus nuo Kauno. Plotas 58 700 ha, mišku apaugę 47 000 hektarų. Susideda iš 70 miškų; didesnieji: Ąžuolų Būdos, Braziūkų, Briedžkampio, Gerdžių, Juškinės, Kajackų, Kazlų Rūdos, Karčrūdės, Lekėčių, Marackų, Paryžinės, Rūdšilio, Školkampio, Višakio Rūdos, Zapyškio. 75 % miškų yra valstybinės reikšmės, priklauso Valstybinių miškų urėdijos Kazlų Rūdos, Šakių regioniniams padaliniams bei Krašto apsaugos ministerijai.
Ąžuolų Būdos miškas
Kazlų Rūdos miškai sudaro vientisą masyvą tarp Nemuno (šiaurėje) ir Kauno–Marijampolės plento (pietuose). Viduje yra įsiterpusių miestelių ir kaimų; žymesnieji: Kazlų Rūda, Jūrė, Višakio Rūda, Jančiai, Lekėčiai, Ežerėlis, Braziūkai. Masyvą kerta Kauno–Kybartų geležinkelis su atšaka į Alytų, šiaurinę jo dalį – Kauno–Šakių plentas. Per vidurinę, pietinę ir vakarinę masyvo dalį pietvakarių kryptimi teka Šešupės intakai: Nova su Šilupe ir Karčiupiu, Višakis su Skarlupiu, Judre, Noreikupe, Jūre, Pilvė su Bartupe. Per šiaurinę ir šiaurrytinę dalį į Nemuną teka Nyka su Pocupiu, Šukėtas, Žiegždris, Liekė, Ova su Skardupiu ir Šaltupiu, Skirpstauja. Didesnės dalies paviršius banguotas (prie Braziūkų ir Agurkiškės yra kopų), masyvo rytinėje ir šiaurrytinėje dalyje lygus, Šešupės–Nemuno vandenskyroje pelkėtas.
Didesnės pelkės: Ežerėlio (Ežerėlio durpynas), Novaraisčio (Novaraisčio draustinis), Žiemkelio, Laukraisčio. Jūrės upė, ties Jūrės ir Kazlų kaimais patvenkta.
Miško augavietės nederlingos normalaus drėgnumo, derlingos įmirkusios ir įvairių tipų pelkinės. 4 % miškų yra II grupės ekosistemų apsaugos bei rekreaciniai, 11 % III grupės apsauginiai, 85 % ūkiniai. Kultūrinės kilmės medynų 26 %. Pušynų yra 50 %, eglynų 19 %, juodalksnynų 16 %, beržynų 13 %, uosynų ir drebulynų po 1 %. Jaunuolynai sudaro 26 %, pusamžiai medynai 48 %, bręstantys 19 %, brandūs 7 %. Medynų vidutinis amžius 53 m., bonitetas I,8, skalsumas 0,73, tūris 218 m3/ha. Miškuose nemažai grybų, vaisinių ir vaistinių augalų, medžiojamųjų gyvūnų nedaug. Nuo seno Kazlų Rūdos miškuose buvo nedidelių eksploatuojamų geležies rūdos telkinių, dėl to miškuose plito Kazlų ir Rūdos vietovardžiai (kazlais vadinti rūdininkai). Yra istorinių paminklų, nemažai archeologinių paminklų (piliakalnių, pilkapių, senkapių, kapinynų), 5 gamtos paminklai – senos pušys, saugotinų medynų.
Liekės kraštovaizdžio draustinis
Kazlų Rūdos miškų pietinėje dalyje – Kazlų Rūdos kraštovaizdžio draustinis, šiaurinėje – Liekės kraštovaizdžio draustinis, šiaurės vakarinėje dalyje – Novaraisčio ornitologinis draustinis. Padaugėjo retų, saugomų vandens, pelkių ir plėšriųjų paukščių.
Istorija
20 a. pradžioje, nutiesus siauruosius geležinkelius, miškai buvo intensyviai eksploatuojami, ypač per I ir II pasaulinį karą. 1863 juose buvo sukilėlių stovyklų (Novaraistyje, Meištinės miške). Sukilėliams gaudyti Karčrūdės miške buvo iškirsta vadinamoji Muravjovo linija. Ypač aktyvi rezistencinė kova Kazlų Rūdos miškuose vyko po II pasaulinio karo. Ten telkėsi Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Lietuvos partizanai. 1947 08 miškuose buvo organizuoti partizanų, o 1947 09 partizanų puskarininkių mokymo kursai; pastaruosius baigti sutrukdė kautynės su SSRS kariuomenės daliniais. Kursuose mokėsi 50 Tauro apygardos Žalgirio, Vytauto rinktinės, Kęstučio rinktinės partizanų. Kazlų Rūdos miškuose 1950 10 pradžioje veikė partizanų desantininkų (J. Lukša, B. Trumpys ir K. Širvys), atskraidintų iš Miuncheno, grupė, kuri siųsdavo pranešimus į Vakarus. Antroji partizanų desantininkų (J. Butėnas ir J. Kukauskas) grupė iš Vokietijos 1951 04 19 nuleista parašiutais. 1951 09 04 žuvo J. Lukša (slapyvardžiai Daumantas, Skirmantas).
2355
228
Kazlų Rūdos miško aikštelė