kazõkai, 15–17 a. Lenkijos, Lietuvos, Krymo ir Maskvos valstybės (vėliau Rusijos) pasienių laisvieji gyventojai, t. p. asmenys, tarnavę kariuomenėje Rusijos pakraščiuose (vadinamieji tarnybiniai kazokai); 18–20 a. Rusijoje – ypatingas privilegijuotas karinis luomas. Kazokai susidarė iš įvairios socialinės kilmės žmonių, pabėgusių nuo bausmių už nusikaltimus arba nuo baudžiavos, kitų laisvės ir nuotykių ieškančių žmonių. Etniniu požiūriu kazokai buvo rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, totorių ir kitų tautų mišinys, išpažino daugiausia stačiatikybę. Nuolatinės kovos su gretimomis valstybėmis ir pusiau klajoklių tautomis vertė kazokus vienytis į karines bendruomenes. Kazokai gyveno žemdirbių ir karių gyvenvietėse – stanicose, miestus atitiko įtvirtintos gyvenvietės – sečės, kurios ilgainiui tapo politiniais centrais. Kazokai tvarkėsi demokratiniais pagrindais: visus svarbiausius klausimus sprendė bendras susirinkimas, kuris rinko vyresnybę – etmonus, atamanus ir kitus pareigūnus.
Kazokas ant žirgo (spalvota litografija, 1835, dailininkas Jeanas Victoras Adamas, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Baturyno tvirtovės prie Seimo upės (Černigovo sritis) citadelė, 1669–1708 kazokų etmonų rezidencija (17 a. pradžia, atkurta 2008 pagal 1995–2008 archeologinių kasinėjimų medžiagą; Ukrainos valstybinio istorijos ir kultūros rezervato Etmonų sostinė muziejus)
Kazokai, gyvenę Abiejų Tautų Respublikai priklausančiame Dniepro žemupyje, 16 a. sukūrė Zaporožės sečę. Sienoms nuo totorių ginti Abiejų Tautų Respublikos vyriausybė 16 a. antroje pusėje sukūrė registrinių kazokų (įtrauktų į ypatingą sąrašą – registrą) kategoriją. Jie tapo kazokų elitu, siekiančiu savo teisėmis prilygti Lenkijos ir Lietuvos bajorams. Registrinių kazokų skaičius nuolat keitėsi (priklausė nuo Abiejų Tautų Respublikos karinių reikmių), dėl to kildavo riaušės, kurios virsdavo organizuotais sukilimais. 1648 prasidėjęs B. Chmelnyckio sukilimas sukūrė kazokų autonomiją, sukėlė Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos karą (1654–67), po kurio dalis Ukrainos kazokų tapo Rusijos valdiniais (Abiejų Tautų Respublikos kazokų autonomija išliko iki 17 a. pabaigos, 1699 Seimas panaikino Zaporožės kariuomenę).
Maskvos valstybėje 16 a. susikūrė Dono (Dono kazokai), Volgos, Jajiko, Tereko, 17 a. pabaigoje – Kubanės kazokų bendruomenės; atsirado tarnybiniai Sibiro kazokai (daug prisidėjo prie Sibiro ir Tolimųjų Rytų kolonizavimo). 1613 caras Michailas Romanovas oficialiai patvirtino kazokų autonomiją, bet nuo 17 a. antros pusės imta ją riboti; dėl to kilo 1670–71 Razino sukilimas. Daug kazokų dalyvavo Pugačiovo kare 1773–75. 1775 kazokų autonomija galutinai panaikinta, kazokai buvo paversti privilegijuotu kariniu luomu, jų bendruomenės performuotos į nereguliarią kazokų kariuomenę.
18 a.–19 a. pirmoje pusėje neseniai prijungtoms teritorijoms užvaldyti buvo sukurtos naujos, vyriausybei pavaldžios, kazokų kariuomenės: Astrachanės (1750), Orenburgo (1755), Užbaikalės (1851) ir kitos. 20 a. pradžioje Rusijoje buvo 11 kazokų kariuomenių: Dono, Kubanės, Tereko, Astrachanės, Uralo, Orenburgo, Septynupio, Sibiro, Užbaikalės, Amūro, Usūrio (1916 – apie 4,5 mln. kazokų, kariuomenėje tarnavo apie 285 000 žmonių).
Kazokų kariuomenė pasižymėjo per 18–20 a. Rusijos karus (per I pasaulinį karą kovėsi apie 300 000 kazokų). 19 a. jie dažnai slopindavo sukilimus (ir Lietuvoje).
Po Vasario revoliucijos ir Spalio perversmo (1917), per 1917–22 Rusijos pilietinį karą dalis kazokų (A. Kaledino, A. Dutovo, G. Semionovo daliniai) parėmė Laikinąją vyriausybę, vėliau buvo baltagvardiečių armijos viena svarbiausių dalių ir kovų su bolševikais pagrindinė jėga. 1920 Sovietų Rusijos vyriausybė panaikino kazokų karinį luomą, kazokams iki 1936 buvo uždrausta tarnauti Raudonojoje armijoje. Nuo 1925, kovodama su vadinamaisiais buožėmis ir įgyvendindama prievartinę žemės ūkio kolektyvizaciją, sovietų valdžia siekė panaikinti kazokų savitumą. Per II pasaulinį karą Raudonojoje armijoje kovėsi kelios kazokų divizijos (panaikintos 5 dešimtmečio pabaigoje). Kelios dešimtys tūkstančių Dono, Kubanės, Tereko kazokų su šeimomis per karą pasitraukė į Vakarus; iš jų buvo sudaryti keli nacių Vokietijos kariuomenės daliniai. 1945 Sąjungininkai juos išdavė SSRS (buvo sušaudyti arba ištremti).
kazokų istorijos klubo Donas nariai per I pasaulinio karo įvykių rekonstrukciją (2013, Luhanskas)
Nuo 20 a. 9 dešimtmečio siekiama atkurti ir puoselėti kazokų tradicijas, buitį, kultūrą. Yrant SSRS Rusijos pietuose 1990 susikūrė Kazokų sąjunga; jai vadovaujanti Atamanų rada 1993 suvažiavime Maskvoje priėmė deklaraciją (tikslas – sukurti kazokų formuotes Rusijos kariuomenėje ir kazokų rezervinius dalinius). Susikūrė ir daugiau kazokų organizacijų (kai kurioms būdingas politinis ekstremizmas). Dono, Jajiko (Uralo), Tereko kazokai siekia savo gyvenamų regionų autonomijos.
Pagal 2005 Rusijos Valstybės dūmos priimtą įstatymą Dėl kazokų valstybinės tarnybos kazokų bendruomenės gali būti pakviestos atlikti karinę tarnybą Rusijos ginkluotosiose pajėgose, tarnauti teisėsaugos institucijose, dalyvauti ypatingosios padėties, stichinių nelaimių prevencijos ir pasekmių likvidavimo, aplinkosaugos, viešosios tvarkos palaikymo, kovos su terorizmu veiksmuose, valstybės sienos apsaugoje.