Kecalkoãtlis, Centrinės Amerikos indėnų vienas pagrindinių dievų. Teotihuacáne atkasta Kecalkoatlio šventykla. Spėjama, garbintas kaip žemės ir vandens dievybė, globojo augmeniją. 9–12 a. toltekai Kecalkoatlį garbino kaip rytinės ir vakarinės žvaigždės dievą, tapatino su Venera. Kulto centras buvo Tollanoje (dabar Tula, Tamaulipaso valstija). Kaip toltekų kultūrinis herojus Kecalkoatlis vadintas Ke Akatliu, tikėta, kad Tollanoje sukūrė kalendorių, ištobulino visus menus ir nustatė teisės ir religijos taisykles. Iš toltekų Kecalkoatlio garbinimą perėmė majai (kultas buvo ypač populiarus vėlyvuoju valstybės laikotarpiu), vadino Kukulkanu, iš jų – actekai. Šie ilgainiui susiejo Kecalkoatlį su savo dievu Huicilopočtliu, aukojo jam žmones, garbino kaip žinių, auksakalių, kitų amatininkų globėją. Centrinės Amerikos indėnų mituose gausu įvairių siužetų apie Kecalkoatlį, juose vadinamas 9 vėjų dievu Ehekat-Kecalkoatliu, Venera-Ke Akatl. Pasakojama, kad su lydinčiu dievu šuns galva Cholotliu nusileidę į požemio pragarą Miktlaną surinkti seniai mirusiųjų kaulų, kuriuos Kecalkoatlis prikėlė savo krauju ir davė gyvybę visiems dabar pasaulyje gyvenantiems žmonėms. Yra siužetas apie tai, kad Kecalkoatlis žmonių neaukodavęs, bet nakties dievas Teskatlipoku pasitelkęs juodąją magiją jį išvijo iš miesto, tada iš Atlanto vandenyno pakrantės Kecalkoatlis pakilo kaip ugnis ir tapo Venera, kitame variante sakoma, kad išplaukęs į Rytus plaustu iš gyvačių. Tikėta, kad Kecalkoatlis grįš iš Rytų (todėl, spėjama, 1519 actekų karalius Montesuma II ispanų užkariautoją H. Cortésą ir jo karius palaikė dieviškaisiais pasiuntiniais).
2781